Archyvas :: Tikri skėriai
Ramūno Danisevičiaus nuotrauka
Lukas Mackevičius
Iš prabangaus miesto traukė tūkstančiai žmonių. Visi turėjo tą patį tikslą- „rasti geresnį gyvenimą“. Dėl mero įsivaizdavimų apie tobulą Vilnių Lietuva neteko labai daug pinigų. Prabangūs daugiaukščiai namai, įvairiausių formų tiltai ir be galo daug apšvietimo.
Tarsi to būtų negana, valdžia toliau kuria planus. Nauji namai statomi vos ne kiekvieną dieną ir gamtos vis mažėja. Medžius pakeičia dirbtiniai medžiai su įvairiomis lemputėmis, kurios keičia spalvas pagal metų laikus. Žolė virsta dailiomis betono plytelėmis, o gyvūnai paversti robotais, kurie bėgioja ir skleidžia garsus. Tačiau viskam reikia be galo daug pinigų. Atlyginimai vis mažėjo ir mažėjo. Tik vieninteliams seimo nariams algos išliko didelės.
Minia žmonių traukė į Vokietiją, kuri buvo pažangiausia karybos gaminiuose. Aš pats planavau keliauti greituoju traukiniu, bet bilietų nebeliko, o oro paslaugos tiekiamos tik tada, jei reikia išvykti iš šalies darbo reikalais. Taigi teko keliauti pėščiomis. Aš keliavau su dviem studentais, kurie nuolat laidė juokelius, kurie man visai nebuvo juokingi.
- Ar žinom, kur stosim nakvoti? - paklausiau, norėdamas nutraukti jų juoką.
Edvinas dėbtelėjo į mane ir nusijuokęs atsakė.
- Eik tu. Susirasim, kai pradės temti, o dabar nėra dėl ko sukti galvos.
- Aš galiu ir ant žemės miegoti, - pridėjo Mantas.
- Pažiūrėsim, kaip tu noriai miegosi ant žemės po savaitės.
Akimirką stojo tyla, kurios taip ilgai laukiau. Tačiau netrukus supratau, kad per anksti apsidžiaugiau.
- Manau, kad mums reikėtų atsiskirti nuo šios nuobodžios avių bandos, - pasakė Edvinas. - Kaip manot?
- Žinoma, - pritarė Mantas.
Aš šiek tiek pagalvojau ir atsakiau:
- Kuo daugiau žmonių, tuo labiau tikėtina, kad sulauksim pagalbos nelaimei ištikus.
- Apie kokias tu čia nelaimes tauški! Tau nieko neatsitiks, kol esi su manimi. Ar ne, Mantai?
- Žinoma.
Dar norėjau ginčytis, bet supratau, kad vis tiek nieko nepakeisiu, o pasilikti su svetimais žmonėmis taip pat netroškau. Tad nieko nelaukę mes atsiskyrėme nuo minios ir nuėjom į laukus. Visi į mus pasižiūrėjo kaip į kokius bepročius, kurie daro kas tik jiems šauna į galvą.
Dingti jiems iš akių nebuvo labai sunku, bet dabar aš visiškai nebežinojau, kokia kryptimi mes einam.
- Ar bent žinai, kur mums eiti?
- O ko čia nežinoti? Eini ir viskas.
- Tai tu net nežinai, kuria kryptimi mes einam! - surikau.
- Žmogau, nesikarščiuok tu taip. Svarbiausia, nepamesk manęs iš akių ir daugiau tau niekuo nereikės rūpintis.
Kol aplink tušti laukai, pasiklysti neįmanoma. Pradėjus temti, priėjome pamirštajį mišką. Čia niekas nesilankė, o ir medžiai čia nebe jauni. Girdėjau, kad niekas iš čia negrįžo gyvas. Mat čia dedasi keisti dalykai. Man jau dabar pasidarė neramu, o Edvinas patenkintas žingsniavo į miško gilumą.
Sutemus susikūrėme laužą ir išsitraukę konservus skaniai pavakarieniavome. Kai Edvinas jau ruošėsi giliam miegui, aš paklausiau jo:
- Kas eis į žvalgybą?
- Kur? - nustebo jis ir nusijuokė. - Kokia dar žvalgyba? Nekvaršink tu sau galvos tokiais klausimais!
- Aš girdėjau, kad čia dedasi keisti dalykai.
- Prisiklausei bobučių pasakėlių? Vaiduokliai tamsią naktį... Mažiau klausyk pasakų ir nereiks pergyventi. Ar tu, Mantai, tiki vaiduokliais?
- Ne.
- Šaunuolis. Tai va, Tomai. Imk pavyzdį iš mūsų.
Nieko nelaukę Mantas su Edvinu nukeliavo į sapnų karalystę. Tik man niekaip nepavyko sumerkti akių. Vis dairiausi ir negalėjau nurimti. Dar baisiau pasidarė, kai kažkur pasigirdo šakos traškesys. Apsidairiau aplinkui, bet buvo tik aklina tamsa. Staiga pasigirdo grandinių žvangesys ir sunkūs žingsniai. Jau vien tai išgirdus nukrėtė šaltis. Vėl pasigirdo trakštelėjimas. Jau norėjau kelti Edviną, bet nusprendžiau palaukti. Kol kas jis manim tikrai nepatikės. Jam reikia pačiam pamatyti. Kitų žodžiais netiki. „ Vaiduokliai jam pasakos. Kurgi ne. O mokslininkų įrodymai irgi pasakos?“
Kuo toliau, tuo garsai darėsi vis garsesni. Tamsoje švytėjo geltonos akys. Žengiau du žingsnius atgal. Žvėris suurzgė. Nieko nelaukdamas puoliau žadinti Edviną, tačiau viskas veltui. Jis miegojo kaip užmuštas. Apsidairiau ir pamačiau žvėrį visai šalia manęs. Jis atrodė kaip vilkas, bet buvo stambesnis ir turėjo iltinius dantis. Nieko nelaukęs pasileidau bėgti. Nežinojau kur, bet bėgau kiek kojos neša. Jaučiau, kad žvėris mane vejasi. Visur buvo juodi medžiai su išsišokusiom šaknim. Girdėjau riksmus. Riksmas toks lyg kažką pervertų kiaurai ietimi. Tolumoje kartais švysteldavo kažkokia mėlyna šviesa. Aplinkui skraidžiojo šikšnosparniai. Atrodė, jog jie irgi tave nori pričiupti.
Netrukus uždusau ir supratau, kad toliau bėgti negalėsiu. Atsisukau pažiūrėti, ar žvėris mane vejasi. Jo nesimatė. „Gal pamanė, kad lengviau bus užklupti miegančius keliautojus? O gal pametė mane?“ Ilgai stovėjau ir svarsčiau, ką daryti. Nusprendžiau pas savo draugus nebegrįžti. Kelyje galiu sutikti tą baisų žvėrį. Keliavau toliau. Žiūrėjau į visas puses. Riksmai darėsi vis garsesni. Staiga medžiai baigėsi ir išvydau didžiulį lauką, kuriame vaikščiojo kažkokie kariai. Tačiau jie buvo peršviečiami. Jaučiau šaltį. Aplinkui girdėjosi riksmai. Stovėjau sustingęs ir bijojau pajudėti. Pasigirdo urzgimas. Puoliau bėgti per lauką. Per visus karius prabėgdavau kiaurai ir vis pajusdavau stingdantį šaltį. Jie žiūrėjo į mane bėgantį ir bandė pagriebti. Atrodė, jog šis laukas niekada nesibaigs, pajutau nuovargį ir norėjosi griūti ant žemės, tačiau privalėjau bėgti. Pamačiau šviesą. Iš visų jėgų lekiau prie šviesos. Netrukus miškas baigėsi ir tamsa liko už nugaros. Čia buvo šviesu. Pasijaučiau geriau. Dabar kelionė buvo lengvesnė, nes nereikėjo bėgti. Tačiau vis tiek netekau jėgų ir kritau ant žemės.
Edvinas pabudo ir apsidairęs pamatė, jog yra vienas. Visa laimė, kad jau aušo. Nutarė ieškoti savo draugų. Kelionė buvo lengva, tačiau pilna nežinios. Jis visą tą laiką miegojo ir dabar nieko nežinojo.
Po kokio gero pusvalandžio jis išėjo iš miško tankmės ir toliau keliavo laukais. Beeidamas galvojo apie savo draugus. „ Kaip jie galėjo dingti? Turbūt kankino nemiga ir nusprendė prasivaikščioti“. Edvinas niekada per daug negalvodavo. Jis manė, kad jo nuomonė visada yra teisinga. Staiga pamatė kažkieno kūną. Pribėgęs pamatė, jog tai Mantas. Jis buvo baltas kaip popieriaus lapas ir nekvėpavo. Iš jo veido galima pamanyti, kad jis mirė nuo šalčio, bet kaip taip galėjo atsitikti. Juk naktis nebuvo tokia šalta. Jis dar ilgai klūpėjo ir liūdėjo dėl prarasto draugo. Nusprendė surasti Tomą, bet turėjo labai mažai vilties, kad ras jį gyvą.
Pramerkiau akis. Mačiau tamsą. Kai pabandžiau atsistoti, galva trinktelėjau į lubas ir praradęs pusiausvyrą žnektelėjau ant žemės ir dar kartą susitrenkiau galvą. Bandžiau rasti išėjimą, bet tokioje tamsoje nieko negalėjau įžiūrėti. Girdėjau, kaip dirba propeleriai. Aiškiai suvokiau, kad kažkur skrendu. Staiga viskas nutilo ir po kelių minučių išvydau šviesą. Į mane spoksojo keturi kareiviai. Išsiropščiau iš tos keistos patalpos ir pamačiau cisterną. „Mane skraidino kaip kokį krovinį. Kaip žema!“ Ėmiau dairytis ir norėjau eiti toliau, bet kareiviai pakėlė ginklus ir galėjo bet kurią akimirką šauti. Netrukus atėjo penktasis. Sprendžiant iš jo aprangos jis turbūt buvo koks nors generolas. Jis pamojo man ir aš nusekiau paskui. Visur skraidžiojo malūnsparniai ir naikintuvai, važinėjo tankai, vaikščiojo kareiviai. Įėjau į kažkokį dviaukštį namą. Čia buvo daugybę kambarių. O kiekviename kambaryje po aštuonias lovas. Tačiau aš turėjau teisę įeiti į generolo kabinetą. Ant sienų kabojo žymių asmenybių portretai, o krašte puikavosi įvairūs apdovanojimai. Generolui leidus įsitaisiau ant patogaus krėslo. Generolas vaikščiojo pirmyn atgal ir kažko laukė. Galiausiai nutaisė rimtą žvilgsnį ir tarė:
- Iš kokios šalies būsite?
- Iš Lietuvos.
Jis linktelėjo ir vėl pradėjo vaikščioti.
- Kur aš? - paklausiau, nekantraudamas sužinoti visus atsakymus.
Generolas trenkė kumščiu į stalą ir sušuko:
- Nekalbėkite be mano leidimo!
Man labai nepatiko jo anglų kalba. Jis kalbėjo su dideliu akcentu. Netrukus generolas vėl manęs paklausė:
- Kodėl palikote šalį?
- Dėl prastos finansinės padėties, kuri ištiko šalį.
- Ar keliavote vienas?
- Su daugybę žmonių, bet vėliau su dviem draugais atsiskyrėme ir pasukome kitu keliu.
- Kur dabar jūsų draugai?
- Nežinau. Pamečiau.
Generolas suraukė antakius, bet nieko neklausė. Akimirką stojo tyla.
- Kur ketinote nukeliauti?
- Į Vokietiją.
Generolo veide pasirodė šypsena.
- Sveikinu! Jūs Vokietijoje. Netrukus jūsų dokumentai bus sutvarkyti ir galėsite keliauti į miestą.
Nueidamas girdėjau, kaip jis piktai burbtelėjo- „Jūs tikri skėriai“.
Teko nemažai laukti, kol viskas buvo sutvarkyta. Kai generolas pamojo man eiti, aš su džiaugsmu nusekiau paskui jį. Netrukus mes įėjome į olą, kurioje stovėjo kažkokia mašina, o joje sėdėjo kažkoks žmogus. Ši mašina man priminė atrakcioną. Įlipau ten, kur buvo laisvos vietos, ir laukiau. Žvilgtelėjęs į kaimyną,atpažinau Edviną.
- Ką čia veiki? - paklausiau.
- Tomai, tu gyvas! Mane paėmė malūnsparnis, kuris skrido pro šalį. O tu kur buvai?
- Ilga istorija.
Pajudėjome ir bėgiais nurūkome tolyn. Lėkėme didžiuliu greičiu. Tai išties buvo smagus atrakcionas. Ir jau visai netrukus pasiekėme miestą. Sustojome įvažiavę į kažkokį pastatą. Čia išvydome ta patį srautą žmonių, kurį matėme kelionės pradžioje.
/Prozos tekstas aktualia pabėgėlių tema sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/