Rašau ir tobulėju

Emilija Daugelavičiūtė

Mikas trypčiojo nuo vienos kojos ant kitos. Įtampa, įkalinusi kambaryje keliolika žmonių, tiesiog varė iš proto. Kas gi jų laukė už stipriai užsklęstų geležinių durų? Kai kariai vidudienį su ginklais rankose įsiveržė pro lengvas, medines klasės duris, vaikus apgaubė baimė ir chaosas. Lydimi įremtų į nugarą ginklų ir komanduojamų šūksnių, jie palengva slinko per mokyklos kiemą, kol pasiekė aikštyną, kur buvo suvaryti ir kitų klasių vaikai. Vyresnieji ramino jaunėlius ir aiškino, jog tai tik pratybos.  Aš tuo netikiu.

Senelis man pasakojo, kad tai įvyksta kas penkiasdešimt metų. Šimtai tūkstančių mokinių iš įvairiausių mokyklų surenkami į treniravimo būstines, kur atrenkami stipriausi ir protingiausi, kas vyksta toliau, nieks nežinojo. Vaikai, kuriuos išsiveda, niekada negrįžta. „Sakoma, su jais atliekami įvairūs bandymai, po kurių neišgyvena nė vienas“, - pasakodavo senelis. Juo aš tikėjau.

Pasigirsta keli šūviai, šurmuliuojanti minia nutyla.

- Taigi atėjo jūsų eilė pasitarnauti tėvynei, - prakalba kažin koks vyriškis su kario uniforma ir randu ant skruosto.  -Aš admirolas Dūmas ir galiu jus tik pasveikinti!

Minioje vėl pasklido šnibždesiai. Gimnazistų raminimai paaiškėjo esantys melagingi ir keli pradinukai pradėjo verkšlenti. Minioje pagaliau pastebėjau pažįstamą veidą – Tomas.

- Mikai, kas čia daros? Ką jis turi omenyje „pasitarnauti tėvynei“? - mano klasioko akyse galėjai pastebėti ne tik baimę, bet ir susižavėjimą.

Mane tai nustebino. Žinau, jog karas jam beveik tas pats kaip kitiems vaikinams sportas – jis dėl jo pakvaišęs. Jau žiojausi Tomui atsakyti, jog panašu, kad jo svajonė pagaliau išsipildė, kai vėl pasigirdo griausmingas admirolo balsas.

- Taip, taip. Tai nuostabu, patikėkite, žinau, tačiau pasidžiaugti galėsite, kai pasieksime mūsų kelionės tikslą,- dėl mūsų nuotaikos vyriškis negalėjo labiau klysti, tačiau arba man pasigirdo, arba kokią sekundėlę jo balse galima buvo girdėti sarkazmo gaidelę.

Vadovo balsui nutilus kariai, visą šį laiką tvarkingai stovėję ratu aplink mūsų būrį, pajudėjo. Pasigirdo daugybė skirtingų raginimo šūksnių ir vaikai, vieni kitus stumdami, pradėjo judėti link pastato priekio, kur stovėjo dešimtys tuščių sunkvežimių.

Kokią valandą mes, karts nuo karto suklupdami, susispaudę stovėjome furgonuose. Automobiliui staigiai sustojus kakta atsitrenkiau ir metalinę sieną. Vaizdas pradeda suktis, aš suklumpu.

- Nu  ką, jaunuoli, nėra laiko poilsiauti. Kai pakliūsime į pastato vidų,  apsilankyk pas budintį gydytoją, o dabar marš, - šie žodžiai mane pasitinka, kai išnyru iš tamsos, kuri buvo mane prarijusi.

Vos atsistoju, mes jau vėl einame, dangus lauke po truputį temsta, tad pradedame judėti greičiau. Mano galva dar vis svaigsta, girdžiu savo pulso tvinksius, prie jų prisideda duslūs žingsniai. „Mano galvoje visas orkestras“ pagalvoju sau. Šalta ranka priliečiu kaistančią katą, ji drėgna, kai atitraukiu delną, jis raudonas.

- Šauni pradžia, - sušnabždu dusliu balsu.

Kai pakliūname į būstinę, mane apžiūri gydytoja ir sutvarsto dar vis kraujuojančią kaktą. Tada prisijungiu prie minios.

- Nagi, nagi, mes jau čia. Penkiolikai laimingųjų ši būstinė taps namais, likusieji jos net neatsiminsite, - žodžius lydi sausas admirolo juokas. - O dabar smagioji dalis. Į tyrimų centrą, pirmyn.

Kariai skubiai pajuda. Einame painiais būstinės koridoriais, kol pasiekiame patį ilgiausią, pilną baltų palatų. Į kiekvieną kambarį pasiunčiamas vienas žmogus, kiti – juda toliau. Pagaliau jaunatviškai atrodančio kario lydimas pakliūnu į palatą.

- Prašau sėstis, - pasigirsta švelnus, moteriškas balsas.

Atsisukęs išvystu senyvo amžiaus moterį su sniego baltumo chalatu. Rankos mostu ji parodo man kambario kampe stovinčią metalinę kėdę. Atsisėdęs pajuntu, kokia ji šalta. Pajuntu staigų bakstelėjimą į kaklą, ir mane vėl apsupa tamsa. Daugiau nieko nepamenu, tačiau kai pramerkęs akis vėl išvystu pasaulį, aš šiame vėsiame kambaryje geležinėmis sienomis ir grindimis bei lubomis. Aš čia ne vienas. Kol išsibudina kiti, spėju suskaičiuoti, jog mūsų čia penkiolika. „Kaip admirolas ir sakė“, - prisimenu.

- Pabudome ir kelkimės! - lyg griaustinis pro kolonėles dunda admirolo Dūmo balsas. - Kokia graži diena! Tiesa, jūs jos dar neišvydote. Sveikinu visus esančius šiame kambaryje, jūs buvote atrinkti į specialųjį būrį, - pasigirsta dar kažkoks šaižus garsas – geležinės durys pradeda vertis. - O dabar – bėkite!

Kambarį užpildo ryški šviesa, tolumoje girdėti šūviai. Mikas ir kiti keturiolika naujųjų karių pradeda bėgti. Nežinia kur, nežinia nuo ko...

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/