Įsmunku pro bunkerio duris ir pagaliau pasaulis sustoja. Nebegirdžiu sprogimų ir šūvių, persekiojusių mus keturias dienas. Negirdėti skausmingų klyksmų ir dejonių, kurios lydi kiekvieną bėglį. Nurimsta net mano mintys, besivertusios viena per kitą pastarąsias dienas. Bunkeris ramus: nei kiekvieną skausmingą minutę mušančių laikrodžių, nei zvimbiančių aliarmų, pranešančių apie artėjančią oro ataką. Išvystu kampe suregztą voratinklį, jame mažas voriukas pasislėpęs ramiai laukia aukos, kuri niekada nepasirodys.

Prieš savaitę visi kartojo: "Tai tyla prieš audrą!" Dabar tai maloni tyla, apgaubianti ir liūliuojanti. Nuslenku žeme nugarą atrėmęs į sieną, kojos nebelaiko mano svorio. Ta tyla tokia maloni ir nuovargis, bėgęs paskui, mane galiausiai pasiveja. Akys merkiasi ir panyru į visišką, nenatūralią, bet raminančią tylą...

Kai po kiek laiko nubundu, mane supusią tylą sudrumsčia brolio vardas, nejučia palikęs mano lūpas:

- Tumai?

Tačiau jo čia nėra, aš jį pamečiau iš akių aikštėje, pasigirdus pirmiesiems šūviams.

Kodėl aš jį palikau? Ar jis rado saugią slėptuvę? Gal man eiti jo ieškoti? Šie klausimai turbūt skirti vorui, nes niekas daugiau šioje patalpoje man negali atsakyti.

- Tikiuosi jam viskas gerai...

Tai paskutiniai žodžiai, sudrumsčiantys mane užvaldžiusią tylą. Tada aš pradedu įsivaizduoti visus galimus brolio likimo senarijus.

Išvystu, kaip žemę perskrodžia raudonas blyksnis, kurį lydi grybo formos dūmų stulpas. Aš griebiuosi už ausų, bet per vėlu, stebuklas, kad išvis likau gyvas. Dabar visi likę gyvieji susirinkę miesto aikštėje, vyksta pokalbis, kurio negirdžiu, tada iššaunami pirmieji šūviai, minia pradeda bėgti. Matau, kaip juda jų lūpos, bet mane supanti spengianti tyla neleidžia man jų išgirsti.

Bėgu ten, kur bėga visi, nes nežinau, nuo ko reikia bėgti, pakeliui matau gatvėje šokinėjančius šunis, vis žiopčiojančius. Jaučiu, kaip dreba gatvės grindinys, žmonės klumpa ir vėl stojasi. Ant jaunos moters peties kabančio kūdikio skruosteliu teka ašaros, mažylis burną sučiaupia tik kas pusę minutės, kad įkvėptų. Pažvelgęs sau per petį išvystu į gatvę įsukantį tanką, jis nesustoja, net pasiekęs prieš jį skubančius žmones. Prieš apsigręždamas spėju išvysti, kaip karinės mašinos vamzdį palieka sviedinys.

Mane supantys bėgliai prisidengia ausis ir bando išvengti mano likimo, tačiau jie nežino, kad skaudžiau už garsą yra smūgis, kurį pajuntu kliudant mano dešiniąją koją. Kai klumpu, mano gerklę palieka riksmas, kurio negirdžiu. Nei aš, nei toliau dėl savo gyvybės kovojantys žmonės.

Praėjus kelioms dienoms alkio varomas aš pagaliau palikau savo slėptuvę. Tikėdamasis rasti Tumą grįžtu į miesto aikštę. Mano nosį pasiekęs aitrus kvapas tiesiog vimdo. Vaizdas taip pat. Visos gatvės nusėtos kūnų, kai kur mėtosi tik jų likučiai. Bandau panaikinti tą vaizdinį sau iš galvos ir pasuku mažiausiai užgrūsta gatve. Einu rankove prisidengęs nosį ir burną, kai staiga išvystu pažįstamus jūreiviškus marškinėlius. Aš tikiuosi, kad jie tik panašūs, jog tai tik košmaras, tačiau priėjęs arčiau išvystu mielą, tačiau kraupaus skausmo iškraipytą veidą. Lėtai atverčiu išdarkytą kūną. Tai jis. Mano brolelis, kurį savanaudiškai palikau. Dabar jis be gyvybės ženklų guli nukraujavęs ant akmenuoto grindinio, jam trūksta kojos.

- Atleisk, - tai vienintelis žodis kurį sugebu išlementi, kol skruostais nepasipylė akis graužiančios ašaros.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:56

Atgal