Archyvas :: Vargdieniai
Erikos Straigytės nuotraukoje: eksponatas iš parodos „Bibliotheca curiosa“ Vilniaus universiteto bibliotekoje
Pijus Makselis
Galbūt ta universiteto salė buvo skirta posėdžiams. Galbūt ją naudojo šventėms, tačiau dabar ten bruzdėjo įvairiausi žmonės, besistebintys keisčiausiomis knygomis – kai kurios apdegę, kitos pripildytos komentarų, kurių neperskaitytum, tačiau viena, nors kitiems neįdomi, man užkliuvo už akių. Maža, kelių šimtų puslapių storumo knygelė. Kai kurios teksto dalys užtušuotos juodu rašalu. Knygos aprašymas teigia, jog čia yra „Les Misérables“ dvyliktasis tomas, tuometinės vyriausybės smarkiai cenzūruotas. Nežinia, kas jiems nepatiko užtušuotose eilutėse, tačiau šių buvo daug.
Aš nesugebėjau atplėšti akių nuo knygos. Kažkas tuose dervos juodumo blynuose tarsi knibždėjo. Primerkiau akis, prisišliejau kuo arčiau prie stiklo... iki kol kai ką įžiūrėjau. Ant rašalo beveik neįmatomu pilkšvu rašikliu buvo kažkas užrašyta...
„Manęs laukė visas pasaulis. Nuo Paryžiaus iki Niujorko. Kur tik pasuksi, kabėjo reklamos - „Vargdieniai! Išleidžiama tik po kelių dienų! Autoriaus Viktoro Hugo naujausias šedevras!“ Tą dieną, kai aš patekau į parduotuvių lentynas, bruzdėjo tūkstantinės žmonių minios. Aš žinojau, kad dėl mano puikybės aš būsiu mylima... O, kaip jie manęs nekentė! Laikraščiai perpildyti piktomis kritikų recenzijomis, o Viktoro pašto dėžutė vos užsidarė nuo nepatenkintų skaitytojų laiškų. Išėjus mano paskutiniam tomui, leidėjai, išsigandę mano revoliucinių ir vertingų idėjų, išbraukė bene pusę mano turinio. Velniai rautų, tikėkimes, kad ateityje mane vis dar prisimins. Kad vėliau žmonija suprastų mane ir gerbtų. Bet kol kas aš turėsiu kentėti pusgalvių skaitytojų panieką.“
Tekstas buvo smulkus, labai smulkus, atšlijau nuo jo tik paskaudus akims, o mirktelėjus, mažų raidžių jau nebemačiau. Kad ir kiek stengiausi vėl perskaityti šios knygos žodžius, temačiau lygią juodumą.
Aplink mane susirinkę žmonės kažkodėl priminė avis. Spalvotas avis, susigrūdusias ir bežiūrinčias knygų parodą. Kai kurių akys prilipusios prie stendų, o kitų klaidžiojo po salę – nuobodžiaujančios ir tuščios. Jie daug ką praleido, - šyptelėjau.
/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/