Rašau ir tobulėju

Lukas Mackevičius 

Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus. Nebuvo nė gyvos dvasios. Gatvėje stovėjo kelios mašinos, o ant namų plevėsavo kažkokios draiskanos. Įėjęs į apgriuvusį namą pamačiau įvairius žaislus, išmėtytus ant kilimo, o kitame kambaryje ant stalo buvo išdėliotos lėkštės. Laiptais užlipau į antrą aukštą. Ant žemės mėtėsi skudurai ir sudaužyti buteliai. Kitame kambaryje matėsi nepaklota lova ir išversti stalčiai. Visi šitie palikti daiktai simbolizavo evakuaciją. „Bet kas čia nutiko“? - paklausiau pats savęs. Įsivaizdavau, kas vyko tas kelias minutes prieš pavojų. Čia virė gyvenimas ir žmonės net nenutuokė, kad jie turės palikti savo namus. Tačiau kas privertė juos tai padaryti? Žinoma, tas pats dėjosi ir kituose namuose. Evakuotas visas miestas.

*

Evelina gulėjo ant lovos, kai staiga į kambarį įėjo aukštas vyras. Jis nusišypsojo jai ir pamojo ranka. Mergina linktelėjo ir tuoj pat nusileido laiptais žemyn. Prie stalo Evelinos jaunesnis brolis linksmai kalbėjo su vyresniuoju, o jo lūpos be paliovos judėjo. Evelina taip pat norėjo prisijungti prie šio linksmo pokalbio, bet negalėjo. Staiga visi sukluso. Vyresnysis brolis pažvelgė pro langą ir išvydo bėgančius žmones. Visi persigandę išbėgo pasižiūrėti, kas ten darosi. Tik viena Evelina sėdėjo ir nieko nesuprato. Ji apsižvalgė, tačiau nieko nebebuvo. Pamatė praviras duris. Žengė prie jų, bet staiga tarpdury pasirodė kažkoks padaras, kuris vaikščiojo ant dviejų kojų, bet turėjo aštrius nagus ir dantis. Jis šoko ant merginos ir ėmė draskyti. Akimirką ji juto siaubingą skausmą, kai staiga stojo tamsa.

Aš vis dar vaikščiojau po miestą ir bandžiau išsiaiškinti, kas čia nutiko. Oras čia nebuvo švarus. Gerai, kad aš ir mano draugai turėjo dujokaukes. Taip pat dėl viso pikto turėjome ginklų. Tai ne žmogaus darbas.

- Šį miestą nusiaubė kažkoks virusas.

Leonardas linktelėjo ir tarė:

- Pabandykime išsiaiškinti, koks tai virusas.  

Aš pritariau Leonardo sprendimui. Bandžiau prisiminti, ką rodė per žinias. Žinojau tik tiek, kad chemikai atrado naują medžiagą. Daugiau nieko neprisiminiau. Turbūt dėl to, kad vaikystėje patyriau galvos traumą ir man sunku ką nors prisiminti. Dar kartą apsidairiau. Nerimą man kėlė tie visur besimėtantys skudurai.

- Kas tai galėtų būti? - paklausiau Piterio ir paėmiau nuo žemės draiskanas.
- Juk tu pastebėjai, kad tie skudurai skirtingos spalvos.

„Teisingai. Visi jie buvo skirtingi. Vadinasi...“ Žiūrėjau į Piterį išsproginęs akis ir negalėjau patikėti tuo, ką supratau. Jis linktelėjo.

- Taip, Erikai, visuose skuduruose kažkada buvo žmonės.
- Manau, kad turim dingti iš čia.
- Nėra reikalo, - atsakė Leonardas ir ėmė tyrinėti žemę.

Nesupratau, ką jis turi omenyje taip sakydamas, bet aš manau, kad jie gali grįžti. Aš manau, kad mums reikia iš čia dingti. Žinoma aš neklydau, nes po poros minučių išgirdau keistą garsą. Tarsi urzgimas, bet jis šimtą kartų šiurpesnis ir stipresnis. Nusprendėme kuo greičiau bėgti iš čia. Skuodėme kiek kojos neša, bet staiga Piteris sustojo ir buvo pasiruošęs šauti.

- Bėk, kvaily! - suriko Leonardas, bet pamatęs baisūnus nubėgo. Aš pasileidau iš paskos. Girdėjome šūvius, bet neilgai. Juos nutraukė riksmas ir stojo tyla. Supratome, kad jie dabar vysis mus, todėl paspartinom bėgimą.

Girdėjome urzgimą. Jie jau buvo visai šalia, kai užsižiūrėję atgal nepajutome, kaip krentame nuo skardžio žemyn. Visa laimė, kad į vandenį. Išlipę į krantą ant skardžio pamatėme tuos padarus. Jų buvo keturi. Džiaugėmės, kad išgelbėjome savo gyvybes. Bet praradome Piterį. Neaišku, kiek laiko išgyvensim patys ir kiek gyvybių dar bus prarasta.

Per stebuklą ar atsitiktinumą Evelina dar vis kvėpavo. Ji prisiminė, kad prieš kelias dienas matė žinias. Jose buvo rodoma apie mokslininkų sukurtą medžiagą, kuri gali išgelbėti sunkiai sergančių žmonių gyvybes. Tačiau niekas nežinojo, kad tai buvo ne tie mokslininkai, kurių mums reikia. Žmonės panaudoję šių vaistų imdavo mutuoti. Ir net galėdavo atimti gyvybę kitiems.

Staiga Evelina krūptelėjo,  ir pamažu šis pasaulis dingo.

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/