Velykos šiais metais turbūt buvo vienos neįprasčiausių − tiek visko įvyko, kad net sunku žodžiais nusakyti! Visą dieną mane persekiojo kažkoks keistas šėšėlis, mano žuvytė blaškėsi akvariume, kažkas net pavogė visus mūsų margučius... Tiek visko buvo... Bet apie viską geriau pradėsiu nuo pačios pradžios. Nuo pačių pačių pradžių.

Taigi, tai buvo ramus ir ankstus sekmadienio rytas. Pro užuolaidas skverbėsi saulės spinduliai, kurie mane ir pažadino lygiai šeštą ryto. Jie labai spigino man į akis, net teko pasislėpti po antklode ir stengtis užmerkti akis stipriai stipriai, kad nesimatytų šviesos. Keista, bet net ir po antklode pusė spindulių matėsi. Nusprendžiau užtraukti roletus, kuriuos vis pamirštu užtraukti kasnakt, ir priėjusi prie lango pastebėjau kai ką neįprasto − priešais mane stovėjo skraidanti lėkštė ir nuo jos sklido stipri žibintų šviesa. Pasirodo, kad net ne saulės spinduliai ten buvo.

Staigiai pradėjau trintis akis ir žiūrėti, ar man tik nesivaidena? Akimirksniu viskas pradingo. Vadinamosios „Saulės“ jau nebebuvo. Lėtai užtraukiau roletus ir palindau po antklode. Greitai įžnybiau sau į ranką, kad patikrinčiau, ar tai sapnas, ar realybė.

Užmigau dar dviems valandoms. Atsibudau, kai mano žuvytė pradėjo trankytis į akvariumą. Kai ji pradeda trankytis, reikia būtinai pastatyti jos akvariumą į spintelę su aptvaru, kad kartu su akvariumu nenukristų žemėn. Priėjau prie akvariumo ir pamačiau, kad ji savo akvariumą stumia su didžiule jėga! Po šimts pypkių, kas tai vos kelių šimtų gramų žuviai pasidarė?!

Užsidėjau akinius, kad geriau matyčiau, ir įsižiūrėjau į akvariumą. Lyg per veidrodį žiūrėdama pamačiau kažkokį marsietį. Ateivį. Greitai nusiėmiau juos ir jo nebuvo. Mačiau ateivį tik su akiniais. Jis pagriebė mano žuvį su akvariumu, pasikišo po pažastimi, tada iššokęs pro langą paskleidė dūmus ir... dingo. Vis dar negalėjau atsipeikėti. Bėgti paskui jį negalėjau, per daug nesaugu. Nusprendžiau pamiršti tai.

Namiškiai atsikėlė ir visi sėdome prie Velykų stalo. Va tada pasigedau mūsų visų trisdešimties margučių. Kas čia dabar vyksta? Vėl pamačiau marsietį, su visa margučių pintine šokantį per langą. Pradėjau šaukti ant ateivio ir liepiau padėti margučius ir nešdintis iš namų. Pajutau neviltį. Laimei, mama visada paruošia papildomus 3 kiaušinius, jei kiti atsitiktinai suskyla ar sudūžta anksčiau laiko. Užteko tik kiekvienam po vieną.

Po to, kai važiavome Velykų pietų pas močiutę, autobuse prie manęs sėdėjo šėšėlis. Vėl tas nelemtas ateivis... Jis pradėjo šnekėti − kažką panašaus į „Laba sveiki. Mums reikia Velykų Marsas. Atsiprašymas didelis, jei padarėm žala. Gražina viskas.“ Supratau tik tiek, kad jiems reikia Velykų Marse ir atsiprašo už žalą. Sako, gražinantys visus kiaušinius ir žuvį. Velniai griebtų, kiaušinių suvalgytų niekas negrąžina! Kažkokie kvailiai tie marsiečiai.

Nebetvėriau apmaudu ir paskambinau policijai. Viską pasakiau ir po 10 minučių jie buvo prie stotelės. Ateivis buvo dar vis prie manęs, reiškia, kad policija laisvai jį suims. Policijai daviau savo akinius, kad jie galėtų pamatyti ateivį, bet jie tik atrėžė, kad nieko nemato. Jokio ateivio. Pagalvojau, kas bus, jei įvyks ateivių invazija ir jie visi užgrobs Žemę? Policija ir palaikys mane kvaile, kad „išsigalvoju“ nesąmones?

Net nežinojau, kaip į tai reaguoti. Košmaras. Visų laikų katastrofa. Jokios, galų gale, ir tėvų reakcijos. O aš vėl pamačiau skraidančią lėkštę su tais nelemtais žibintais. Į ją įlipo ateivis ir išskrido į kosmosą. Atgal į savo Marsą.

Staigiai atsibudau lovoje. Tai tik sapnas... Žymiai palengvėjo... Žuvis akvariume (turbūt miega), žibintų nuo skraidančios lėkštės nėra; viskas vietoje. Prasideda TIKROSIOS Velykos. Supratau, kad per daug mokslinės fantastikos filmų apie marsiečius vakar vakare prisižiūrėjau.

/Tekstas sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. Erika Straigytė; teksto autorei 12 m./

Paskutinį kartą atnaujinta: 2021-04-06 18:30

Atgal