2020 m. liepos 7 d., Antradienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Birutės Garbaravičienės atsisveikinimas su žurnalu „Miesto IQ“

2010-03-05
 
Alberto Švenčionio nuotraukoje: V.Kudirkos premijos laureatė, žurnalistė Birutė Garbaravičienė, nesulaukusi malonės iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, nenuleido rankų ir tikisi, kad žurnalą „IQ The Ekonomist“ krizė aplenks

Alberto Švenčionio nuotraukoje: V.Kudirkos premijos laureatė, žurnalistė Birutė Garbaravičienė, nesulaukusi malonės iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, nenuleido rankų ir tikisi, kad žurnalą „IQ The Ekonomist“ krizė aplenks

„Mes, Jūsų skaitytojai, nekantriai laukiame pasirodant kiekvieno „Miesto IQ“ ir labai tikimės, kad šis įdomus kultūros žurnalas išsilaikys ir krizės laikais. Jau aštuonerius metus gyvenu JAV, Dalase. Manau, Jums būtų smagu sužinoti, kad „Miesto IQ“ skaito ne tik mano draugai Lietuvoje, bet ir pasiekęs Dalasą žurnalas keliauja per vietinių lietuvių menininkų ir intelektualų rankas, o po to išvyksta Izraelin... Dauguma jaunų išeivijos lietuvių intelektualų šį žurnalą laiku geriausiu Lietuvos leidiniu“.

 

Živilė iš Dalaso, išsiuntusi tokį laišką  redakcijon į Kauną, dar nežinojo, kad jos mėgiamas žurnalas, Lietuvos spaudos kioskuose pasirodęs 2010-ųjų vasario mėnesį (Nr.19), yra paskutinis ir daugiau nebus leidžiamas. Buvusi „Miesto IQ“ vyr. redaktorė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Birutė Garbaravičienė, dabar tapusi leidinio „IQ The Ekonomist“ valdybos pirmininke, pristato paskutinio miesto kultūrinio žurnalo numerio temas.

 

Birutė Garbaravičienė: „Šiemet Tolerancijos žmogaus titulu įvertintas Tomas Venclova prieš 40 metų savo esė apie kultūrą ir jos foną rašė, kad „miestiškoji kultūra nėra impresionistiniai miestų peizažai ar architektūros paminklų apdainavimas, ... ją pirmiausia lemia erudicija, ieškojimo drąsa ir atsakingumas, tolydumo pojūtis, taip pat protingo skepticizmo dozė“. Ši įžvalga nė kiek nepaseno ir man pasirodė labai aktuali vis linksniuojamame šiandienos sunkmečio kontekste. Pasirinkdami šio numerio temą „Skaitantis miestas“ ir net kitokią žurnalo viršelio stilistiką visų pirma galvojome apie tuos, kurie pavargo nuo geltonėjančios, paparacų nominacijomis vertinamos žiniasklaidos, apie tuos, kurie skaito kitokius tekstus ir kuriems vis dar reikia kitokios kokybės žurnalų, tuos, kurie knygų lentynose atranda tai, kas nebūtinai patenka į perkamiausių leidinių dešimtukus.

 

Kaip šiandien mūsų miestiškąją kultūrą lemia erudicija ir ieškojimo drąsa? Klausimas telieka retorinis. Nedejuosime ir dėl krizės problemų, neaplenkusių leidybos. Labiau norisi kalbėti apie drąsą, be kurios žmogus negali būti laisvas. Regis, Markui Aurelijui priklauso frazė, kad niekam neatsitinka nieko tokio, ko jis negalėtų ištverti. Tad negi nusileidę iš Baltijos tigro šuolio jau taip greit išsigandome sunkumų, purtančių ne tik mūsų valstybę, kurioje, kaip mums perša visažiniai, „visi giminės arba susipykę“? O gal atbukome spoksodami į žiniasklaidos pristatomą iliuzijų, banalybės ir tuštybės mugę? Ar tikrai šlapios dešros sapnuotojai ir Smetonos laikų liudytojai yra įsitikinę, kad spaudai ir leidybai tada buvo geriau? O kas mums patiems, kai nedrebino krizės peripetijos, trukdė per tuos 20 nepriklausomybės metų turėti daugiau drąsos ir atsakingumo, užuot žvalgiusis, kas ką ant lėkštutės atneš, kokiam ponui (redaktoriui) patogiau tarnauti?

 

Ar ne laikas patiems kritiškiau, su protingo skepsio doze pažvelgti į savus, ne tik į valdžių ir jų susisvarbinusių klerkų, darbus? Kiek patys, be fondų paramos ar komisijų bei ekspertų būtume sugebėję? Žinoma, blogai, kad valstybei kultūra rūpi mažiausiai, kad kultūros ministro portfelis yra pigiausias politiniame turguje, kad per dvidešimt metų kultūra taip ir liko be strategijos horizonto. Nepaisant to, vis dar yra neprarandančių drąsos ieškoti ir tikinčių, kad galima likti optimistais po nevilties, pasikliauti savo protu ir sąžine, tikinčių, kad drąsa veikti, o ne virkauti net ciniškais laikais turi prasmę.

 

Jau ne kartą kalbėta, kad sunkmetis – gera proga perkainoti vertybes ir priimti naujus iššūkius. Gal ir gerai, kad žurnalas „Miesto IQ“, gyvuojantis jau trečius metus, nepateko į mokesčių mokėtojų pinigus skirstančio Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo akiratį. Kitaip gal būtume ėmę snūduriuoti nevykusių ministerių reguliuojamos kultūros kontekste, tarp kitų vargstančių leidinių. Dar pačiame krizės įkarštyje užmezgėme partnerystės ryšius su legendinio savaitraščio „The Economist“ leidėjais ir pirmieji bendradarbiavimo žingsniai sėkmingi – žurnalas „Intelligent Life“ atrado publiką, ištroškusią kitokio maisto smegenims. Ištikimus skaitytojus galime pradžiuginti: tai tikrai ne paskutinis mūsų bendras sumanymas.

 

Tad redakcijos horizonte – naujos permainos ir idėjų paieškos, kurios, tikiuosi, Jūsų, mielieji skaitytojai, nenuvils, ir mes jausime Jūsų solidarumą. Esame dėkingi visiems mūsų skelbto konkurso dalyviams, kurie negailėjo laiko ir pastangų, siuntė savo siūlymus naujam žurnalo viršeliui ir praturtino „Miesto IQ“ bagažą idėjomis.“                             

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-05 12:32
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media