Aktualijos

Rasa Žemaitienė

Vėluodamas, bet čiulba. Vieversio giedojimu, upelio čiurlenimu, varveklių lašėjimu. Čiulba ir viltimi. Kad su šviesa ir ateis šviesa. Į širdį – gal net greičiau.

O gal tiek, kiek suskubsime tą šviesą patys įsileisti. Juk laikas papildyti savo optimizmo stalčiuką pats palankiausias. Prasideda nemokami terapijos užsiėmimai. Žemės terapijos. Sauja žemės - sėkla, sauja žemės – sėkla. Vos ne kiekvieno lietuvio pavasarinė meditacija.

Ar gali galvoti ką nors liūdno sėdamas? Tikrai ne. Gali galvoti tik apie tai, ar sudigs, ar žydės, ar duos derlių. Gali planuoti. Vadinasi, galvoti apie ateitį ir bent jau mintimis šuoliuoti pirmyn ir pirmyn.

Pirmyn mus skraidina ir laikas.

Prabėgo kovo savaitė, kita, trečia ir ateina balandis - Velykų sekmadienis. Savotiška kitokio buvimo pradžia ne tik sėjantiesiems, pradžia visiems. Lyg antrieji naujieji metai. Tik ne sniego lydimi, o pavasarinio pumpurų brinkimo ir gal net žydėjimo. Nors su tuo žydėjimu...?

Viskas gamtos rankose. Norės, sudiriguos saulės spinduliui ir įskels žydėjimą, norės – svaidysis ledo varvekliais ir šaipysis. Visagalė! Bet už šventes ir tradicijas nestipresnė. Šios ateina į mūsų širdis ir namus bet kokiu oru. Atsisėda už balta staltiese užtiesto stalo ir kviečia sėsti drauge. Tave, Tavo artimuosius – visus. Ir tada jau visai nesvarbu gamtos išdaigos. Žinai, kad Velykos atėjo. Ir Tu į jas atėjai.

Šviesaus laukimo, mieli mano vadovaujamo žurnalo „Rasos“ skaitytojai, kolegos žurnalistai ir visi Lietuvos žmonės. Žalių Velykų, stiprių margučių!