Komentarai

Kristina Bendžiūtė

Paminėjome neeilinę Kovo 11-osios – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos – sukaktį. 20-ajam Nepriklausomybės jubiliejui paminėti per visą Lietuvą nuvilnijo, nubangavo šventinių renginių virtinė – būta ne tik šv. Mišių, minėjimų bei paradų, bet ir nacionalistų eitynių, tuščius muilo burbulus primenančių trispalvių oro balionų, naikintuvų skrydžio, dūdų orkestrų, roko koncertų, populiariųjų dainų pynelių...

Didmiesčiuose renginių organizatoriai dėjo pastangas, kad tokia ypatinga sukaktis būtų deramai pažymėta; ar jiems pavyko – diskutuotinas klausimas. Tačiau kam žvalgytis po svetimas fermas, pažiūrėkime, kas gi vyko pas mus, Raseinių mieste; ką nuveikė šventės organizatoriai, kad renginiai išties būtų įsimintini, patriotiški, iškilmingi, o nusipelnę žmonės sulauktų tinkamos pagarbos. Pasinaudokime laisvės idėja ir laisvai pakalbėkime apie Kovo 11-osios 20-mečiui skirtus renginius.

 Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos iškilmės prasidėjo Raseinių parapijos bažnyčioje. Po šv. Mišių aukos sugiedotas Lietuvos himnas. Esame krikščioniška tauta, tad padėka Dievui ir nuoširdi malda tikrai prasminga ir reikalinga - kaip duona kasdieninė. Privalome stiprinti daugiau nei prieš septynis šimtmečius Lietuvon iš Vakarų ant kalavijo atneštas krikščioniškas vertybes ir tradicijas. Juolab, kai mūsuose vis daugiau atsiranda žmonių, besidairančių į svetimas religijas ar atnašaujančių aukas indų dieviškajai beždžionei Hanumanui. 

Po pamaldų jaunosios lietuvaitės, pasidabinusios tautiniais rūbais, nunešė ir padėjo gėlių į komunistų ir kolaborantų, Raudonosios armijos nusikaltimų, žmonių nužudymo ir išniekinimo vietas, prie Savanorių ir laisvės kovų dalyvių memorialo Raseinių kapinėse. Tai graži, jau daugel metų besitęsianti tradicija – tauta gyva, kol gyvas jos didžiavyrių atminimas.

Vidurdienį – dar vienas iškilmingas momentas – Žemaičio aikštėje Raseinių mokyklų prezidentai, folkloro kolektyvui „Degulė“ giedant Lietuvos himną, iškėlė Valstybės Vėliavą. Netrukus Raseinių rajono kultūros centre prasidėjo  rajono Savivaldybės tarybos iškilmingas neeilinis 48-asis posėdis. Renginio vedėjas  vieną po kito kvietė tarybos narius; šie lindo iš užkulisių ir tvarkingai rikiavosi scenoje. Pasigirdo Lietuvos himno melodija, tačiau politikai, užuot drąsiai ir vieningai užtraukę „Lietuva, Tėvyne mūūūsųųų....“, tik apmaudžiai žiopčiojo lūpomis, neišleisdami jokio ausiai pasiekiamo garso, arba kažką neaiškiai niūniavo. Padėties neišgelbėjo net vieno Tarybos nario dramatinis baritonas, prasiveržęs su nevaldoma jėga.

Nutilus Tautiškos giesmės garsams, scenoje drauge įsitaisę Raseinių vadovai paakino Tarybos narius užimti salėje vietas tarp gausiai susirinkusių ir virpančiomis širdelėmis iškilmingo pagerbimo bei apdovanojimų iš paties mero rankų laukiančių moksleivių, Laisvės kovų dalyvių, savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovų, nevyriausybinių organizacijų atstovų, Raseinių kraštui nusipelniusių, iškilių piliečių, šiaip į renginį užklydusių raseiniškių. Pirmasis iš tribūnos sveikinimo žodį tarė pats meras, o po jo kalbėjo dar septyni raseiniškiai.

Beklausant šmėkštelėjo mintis, kad mūsų politikai iš savo stalčių išsitraukė apdulkėjusius pernykščius, užpernykščius, o gal ir dar senesnius laikus siekiančius užrašus ir, šiek tiek juos pakoregavę bei pritaikę nūdienai, skaito, skaito politizuotas, popieriniu patriotizmu pasaldintas frazes. Prakalbos rimtos, didingos, skambios, sklandžios, bet... negyvos. Tuščios, tik perskaitytos, širdyje nesubrandintos frazės nepalietė, nesuvirpino sielos – tai jau tūkstančius kartų girdėta: „Kovo 11-osios aktas; kelias, aplaistytas krauju; Trispalvė; Himnas; ašaros akyse; naujos galimybės; pirmieji žingsniai; šventas tikslas; okupacinė kariuomenė; turime atsitiest ir eiti į priekį; Tėvynė reikalinga kaip saulė, oras ir vanduo; Tėvynė – šventas žodis, kuris atplėšia mokslininką nuo knygos, valstietį – nuo arklo, valdininką - nuo rašomojo stalo, ir surenka visus po viena vėliava...“

Mažne kiekvienas savo sveikinimą baigė iš rusų kalbos pasiskolintu šūkiu: „Su švente!“. Tik vienas Tarybos narys  privertė suklusti, nes jis, kaip ir dera istorijos mokytojui, kalbėjo gyvai, uždegančiai, be jokių špargalių. Ką čia bepakeisi - juk šventė rimta, iškilminga! Taip, reikšminga ir iškilminga, bet ar tikrai būtina ją švęsti su žandikaulius rakinančia rimtimi ir šventinę nuotaiką slopinančiu gedulo atspalviu? Tai mūsų tautos išsivadavimo, triumfo, pasididžiavimo, LAISVĖS šventė; kodėl negalima pasidžiaugti, suteikti valią savo fantazijai, kalbėti iš širdies, pabūti išties LAISVAIS?!

Pakiliai, įsakmiai, didaktiškai ir net lyriškai iš tribūnos begriaudėjančių asmenų gretos išseko, prasidėjo nusipelniusių mokinių pagerbimo ir apdovanojimo ceremonija. Į sceną kviečiami nusipelnę rajono moksleiviai ir jiems įteikiami ženkleliai bei padėkos. Mokyklų  atstovai  raginami pasisakyti, tarti sveikinimo žodį. Daugelis jų pasekė politikų pavyzdžiu – jaunieji oratoriai skaitė kompiuteriu surinktus ar į sąsiuvinukus kruopščia mokykline rašysena suguldytus sakinius, pakiliu tonu svaidė skambias frazes. Bet jie dar jauni - išmoks kalbėti gyvai ir įtikinamai...Sužavėjo Žaiginio Pranciškaus Šivickio pagrindinės mokyklos moksleivis Tadas. Tuščių lozungų jis nesakė, o tik padėkojo už garbingą apdovanojimą ir nuoširdžiai šia proga pasveikino savo brolį Tomą. Kažkaip šilta, jauku širdy – juk meilė Tėvynei būtent ir prasideda nuo šeimos, gimtojo kiemo...

Tačiau pompastiškų kalbų jūroje šie paprasti, žmogiški jaunojo žaiginiškio žodžiai nuskambėjo keistai, - salėje pasigirdo juokas. Visai be reikalo – kvatoti reikėtų iš politikų, nesugebančių gyvai, nuoširdžiai kalbėti. Tokiomis progomis daug prisiklausome „nulaižytų“, nudailintų kalbų, prisiskaitome rašinėlių su paaikčiojimais: „Ak, kaip gražu buvo! oi oi oi , kiek tautiškumo, patriotizmo, tėvynės meilės...!“ Padėkos moksleiviams išdalintos, rankos paspaustos, daug gražių žodžių išsakyta, Raseinių rajono jaunimas deramai pagerbtas. Meras, skambtelėjęs gongu, paskelbė posėdžio pabaigą. Šventę vainikavo vokalinės grupės „Jazz Land“, vadovaujamos Artūro Noviko, koncertas.

Tokia  buvo Kovo 11-oji Raseiniuose. Bemaž pagal tą patį scenarijų ji buvo švenčiama ir pernai, ir užpernai, gal tiks jis ir kitąmet. Beje, ta pati schema puikiai taikoma ir Vasario 16-osios proga. Gal vėl prisidenkime sunkmečiu, lyg skylėta drobe, ir pakampiais tyliai paburbėkime: ir vėl nieko gero, nieko naujo, iki gyvo kaulo įgrisusios politikų kalbos... „Krizė - nėra pinigų!" Tačiau geros idėjos, išradingumas, originalumas, kūrybiškumas su pinigais nesietini. Jei jauniems žmonėms (o ir ne tik jiems!) trūksta patriotizmo, galbūt reikėtų jį žadinti kitokiais būdais, ieškoti naujų formų. Metai iš metų grojama ta pati plokštelė jau pradeda skleisti aitrų naftalino kvapą.

Nesinori apkartinti apdovanotų moksleivių džiaugsmo, nuvertinti Laisvės gynėjų nuopelnų. Tiek jauni, ateitį kuriantys žmonės, tiek garbaus amžiaus ar į Amžinybę jau iškeliavę Laisvės kovotojai, be jokios abejonės, verti pagarbos. Tačiau daugeliui raseiniškių Kovo 11-oji taip ir lieka tik dar viena nedarbo diena, kai galima išsikuopti savo būstą ir ramiai pamaigyti televizoriaus pultelį.  Ar ne laikas pažvelgti į valstybines šventes kitaip, laisviau, pamiršti atgyvenusį scenarijų, prisodrintą skambiais šūkiais, didingomis kalbomis, – ir atverti langą tikrai laisvei, kūrybai, saviraiškai, novatoriškoms idėjoms, paprastam nuoširdumui.

Savaitraštis „Alio, Raseiniai“