Kūrybos artelė

“Patraukli dama ieško turtingo verslininko, galinčio materialiai paremti. Patenkinsiu pačius slapčiausius jūsų įgeidžius”. Iš pirmo žvilgnio būtų galima pagalvoti, kad tokio skelbimo autorė - kokia nors smagaus gyvenimo ieškanti pramogautoja. Tačiau tai gali būti klaidingas įspūdis. Labai tikėtina, kad tokį skelbimą išspausdino ne ištvirkėlė, bet kokia nors Lietuvos politinė partija.

Akademijos miestelyje (Kėdainių rajonas) gyvenanti Teresė Šidlauskienė, velykinius kiaušinius marginanti pradėjusi nuo septynerių, pastaruoju metu juos dekoruoja originaliu būdu – juodu, pridegintu vašku ir dažais. „Velykos man – atgimimo šventė, nepraeinanti be pavasarinės nuotaikos, - kalbėjo Teresė Šidlauskienė. – Dėmesys krypsta į gėles, dvelkteli jų kvapas, pradedu laukti pavasarinių kiemo darbų„. Per Velykas savo namus ji papuošia karpiniais, geltonais forzicijos krūmelio žiedais, sužaliavusio beržo šakele, švelniais ,,kačiukais“. Margučiai, nesutilpę krepšiuose, pakimba ant šakų.

Seksualioji ponia ėmėsi aiškinamojo darbo, jog dabar nėra ko skaityti, kad laikraščiuose vien melagystės, saldžialiežuvavimai, paprastų žmonių niekinimas ir užgauliojimai, kad nereikią akims sudaryti sąlygų braidžioti po spaudos mėšlyną ir tuo pačiu teršti savo protą. Vėl paaiškinau, kad akinių reikia ne laikraščiams, o knygoms skaityti. Gražioji ponia vėl ėmėsi aiškinamojo darbo, kad pensininkams nereikią pirkti knygų, nereikią joms laidyti pinigų, verčiau, sako, pasirūpink savo sveikata - nusipirk geresnio maisto, vartok daugiau vaisių ir daržovių...

Gali būti, kad Raseiniuose ims veikti LKZ – Laisvoji kyšininkavimo zona. Tokį neįprastą projektą uždarame Raseinių rajono tarybos posėdyje pasiūlė garsus kyšininkas, buvęs Sveikatos apsaugos viceministras Artūras Skikas. Jis pabrėžė, kad Laisvoji kyšininkavimo zona galėtų atgaivinti dramatiškai apmirusį Raseinių ekonominį gyvenimą, ištraukti visą rajoną iš stagnacijos...

Širdies tikrintojai pirmiausia ima už rankos ir skaičiuoja pulsą. Vieni skaičiuoja visą minutę, kiti pusę ir daugina iš dviejų. Jauna, simpatiška gydytoja irgi paėmė mano ranką, susikaupė ir pradėjo skaičiuoti. Smagu, kai tokia moteris laiko už rankos, bet, matyt, jai irgi buvo smagu, nes nepaleido labai ilgai, bent man taip atrodė. Paleidusi ranką, pasakė...

Svarbu ne sensacija kito žmogaus gyvybės ar garbės kaina (toks žurnalistas-nusikaltėlis), bet ieškojimai, kaip padėt išspręst problemas. Tai dienos reporterio duona. Tikras žurnalistas neturi skaitytoją murkdyti atmatose (kaip dabar pasitaiko), bet vest jį, būti sudėtingų kalnų perėjų vedlys, skatinti mąstyti, ieškoti, tobulėti. O dabar dažno spaudos, radijo ir televizijos žurnalisto pomėgis – žiūrėti pro rakto skylutę ar kilnot kitų apatinius baltinius. Tai jau iškreiptas žurnalisto pašaukimo supratimas. Gėda skaityt tokias medžiagas, o apie atsiprašymą nėra ko ir kalbėti.

Pasitarti dėl drebančių rankų užėjau į paveldimų ligų kabinetą. - Daktare, vargas man su rankomis,- pradėjau bėdoti.- Tai paveldėtas reikalas. Mano motinai senatvėje drebėjo kairė ranka, bet liga progresavo ir ėmė drebinti mano dešinę ranką. O aš dešiniarankis. Kairė irgi pradeda jaust drebulį.

Kai pasirodė knyga „Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra“, buvo malonu išgirsti, jog knygos autorė Renata Drulienė gyvena Kaišiadorių rajone. Bet jos pavardės neteko užtikti jokioje spaudoje, tad ir kilo klausimas: kas ji? O atsakymas suglumino: ji dirba Kaišiadorių policijos komisariate...

Suprantu, kad visi žmogaus organai yra svarbūs, bet vieni labiau, kiti ne taip. Yra ir tokių, be kurių galima apsieiti ir išpjovus normaliai gyventi. O nervai ypatingas įtaisas, be jų neišsiversi, jie turi funkcionuoti normaliai, nes sugedę ar net apgedę žmogaus gyvenimą gali paversti pragaru. Todėl nervų specialistui atvirai prisipažinau, kad mano nervai genda ir kad reikia kažką su jais daryti. Specialistas nusiėmė akinius, padėjo ant stalo ir atsisukęs paklausė...

Pažvelgusi į savo, žurnalistės, nueitą nemenką kelio atkarpą, randu daug linksmų nutikimų, gražių prisiminimų, įspūdingų įvykių. Likimas taip sudėliojo mano veiklos mozaiką, jog nemažai laiko atidaviau daugiatiražei spaudai. Kai praėjusio amžiaus 7–me dešimtmetyje Lietuvoje pasklido „epidemija“, kurti stambiose pramonės įmonėse, aukštosiose mokyklose „tikrus“ laikraščius, iliustruotus fotonuotraukomis, išspausdintus „tikrose“ spaustuvėse, pirmiausia šią naujovę įgyvendino Kauno radijo gamykla. Tai buvo įmonės vadovų prestižo reikalas.

Virškinimas ir maisto įsisavinimas labai reikšmingi organizmo taisyklingo funkcionavimo elementai, todėl labai apsidžiaugiau, kad patekau pas gan seną malonaus veido specialistą. Pagalvojau, jog, matyt, tai šios srities korifėjus, jei tokio amžiaus nevaro į pensiją. Entuziazmą padidino ir tai, kad mūsų nuomonės dėl virškinimo iš pat pradžių visiškai sutapo.

Nepatenkintieji pakilo į kovą prieš prokurorus. Anaiptol ne paskutinį vaidmenį šių armijoje atlieka D.Kedžio artimieji. Kelias dienas prie Kauno apygardos prokuratūros rinkosi tie, kurie siekia keršto pedofilijos bylos “herojams”. Ne tiesos, bet keršto. Prokurorai, stengdamiesi patenkinti minios užgaidas, turėtų nepaisyti jokių kodeksų ar įstatymų. Gal visiškai nebereikia policininkų, tyrėjų, prokurorų ir teismų? Gal pakanka įteisinti linčo teismą?

Vaikystėje dėžutės kiekviename žingsnyje nesimėtė. Plastmasinių išvis nebuvo, medinės tarnaudavo pagal paskirtį amžinai kaip baldai, o skardinės buvo atsitiktinės, retos ir branginamos. Tačiau gyvenimas privertė vieną paaukoti. Neatsimenu, nuo ko ji buvo, nuo kažkokių vokiškų miltelių. Sumaunama, kaip tūba brėžiniams, tik mažytė. Maždaug kaip purškiamas dezodorantas. Gerokai parūdijusi, bet dar sandari. Seniai tai buvo, tuoj po Antrojo pasaulinio karo...

Galva labai svarbus žmogaus organas. Net labai svarbus. Galva visą kūną valdo. Sako, reikia turėt galvą ant pečių, tai gerai gyvensi. Turiu galvą ant pečių, bet kad labai gerai būčiau gyvenęs-nepasakyčiau. Svarbu, kas toj galvoj. Radau parašyta, kad durna galva nei žilsta nei plinka. Manoji ir nužilo, ir nupliko, tai, matyt, nebuvo visai durna, bet dabar jaučiu, kad durnėja. Ne visas savo funkcijas deramai atlieka. Todėl pas galvos specialistą ėjau ne šiaip sau, bet turėdamas tikslą su medicinos pagalba pristabdyti galvos durnėjimą.

Pamatęs, kad urologas moteris, truputį lyg ir sutrikau, bet veikiai sumečiau, kad jei vyras gali būti ginekologas, visai natūralu, kad moteris gali būti urologė. Jaunystę ji buvo jau pamiršusi, bet apie pensiją svajoti dar neturėjo pagrindo. Nužvelgusi mane ir nustačiusi mano amžių, iš karto dalykiškai paklausė: - Kaip šlapinatės? Keistokai atrodė, kad specialistė nežino, kaip vyrai šlapinasi, todėl nesivaržydamas paaiškinau...

Į Kauną atvyko legenda – kompozitorius, pianistas Raimondas Paulas. Vasario 5-6 dienomis jis dalyvauja Kauno miesto simfoninio orkestro jubiliejiniame koncerte. Sukūręs per pusę tūkstančio dainų, muziką daugybei kino filmų, teatro spektaklių, miuziklų, baletų, R.Paulas laikosi aiškios politinės pozicijos – prieš keletą metų, surengęs 70-mečio jubiliejui skirtą turą per Europą, jis užsuko į Vilnių, bet į Maskvą važiuoti atsisakė.

Kada paskutinį sykį ji jojo šituo smėlėtu paupio keliuku? Gal užpraeitą pavasarį? Greta Almino. O dabar taip nepakeliamai liūdna ir gūdu... Gal ir gerai, kad ji paklausė Narimanto. Svainis ją ragino: „Tu privalai išsijudinti, Ausma. Žinai, ką tau pasakytų Alminas? „Vargu ar tavajame krikščioniškame rojuje bus taip gražu ir smagu kaip mūsų Knituvoje“. Jaunas tvirtas Almino kūnas su baisia žaizda krūtinėje grūmėsi iš visų jėgų, iki pat pabaigos. Kol dar turėjo sąmonę, pamatęs prie jo pasilenkusią Ausmą, mėgino šypsotis. Tik toji jo šypsena buvo neatpažįstama ir graudi.