Aktualijos

Viktoras Denisenko

Ekonominis sunkmetis verčia žurnalistus permąstyti savo padėtį darbo rinkoje. Tai, jog toks teiginys teisingas, patvirtino ir Lietuvos Žurnalistų Sąjungos (LŽS) Vilniaus skyriaus Pokalbio klubo surengta diskusija „Žurnalistas pokyčių laike“. Ši diskusija sulaukė daugelio kolegų dėmesio, nemažai jų sutiko pasidalinti savo mintimis ir „išgyvenimo“ pasikeitusiose ekonominėse sąlygose patirtimi.

Statistika nedžiugina

Birutė Balynienė, dirbanti Lietuvos darbo biržos atstove spaudai, negalėjo paguosti kolegų, susirūpinusių dėl savo ateities. Pasak jos, vasario 1-ąją dieną apie 13 proc. Lietuvos darbinio amžiaus gyventojų neturėjo darbo. Šis skaičius turi tendenciją augti. Be to, per 2009 metus Darbo biržoje buvo užsiregistravę 304 netekę darbo žurnalistai. Per 2010 metų sausį į Darbo biržą kreipėsi dar 23 žurnalistais dirbę asmenis. B. Balynienė patarė kolegoms būti veržliems. Pasak jos, šiandien įsidarbinti daugiau šansų turi tie žmonės, kurie sugeba greitai persiorientuoti. Ji taip pat rekomendavo vertinti darbo paiešką irgi kaip tam tikrą sunkų, didelių pastangų reikalaujantį darbą.

Savo karčia patirtimi su kolegomis pasidalino žurnalistė Brigita Balikienė. Pasak jos, „žurnalistų situacija tokia pat baisi kaip ir statybininkų“. Ji papasakojo apie tai, kaip beprotiškai sunku šiandien net patyrusiam žurnalistui būna ieškoti darbo. Pasak B. Balikienės, šiame kelyje jai teko „persilaužti“, bandyti rašyti neįdomiomis sau temomis, tačiau, pasak žurnalistės, ji galiausiai nusprendė, jog toks kompromisas su savimi yra jai nepriimtinas. Šiandien B. Balikienė dirba kitoje, tiesiogiai su žurnalistika nesusijusioje, sferoje.

Daug diskusijų sukėlė klausimas, ar Lietuvoje šiandien įmanoma išgyventi būnant laisvai samdomu žurnalistu. Pasak Daivos Červokienės, pristačiusios šią temą, padaryti tai yra įmanoma, nors ir sunku. Tačiau atsirado kolegų, kurie šiuo klausimu buvo nusiteikę ir kur kas skeptiškiau. 

„Žurnalistas-terminatorius“ vs. „žurnalistas-brand‘as“

Kiek optimistiškesnis buvo LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. „Geriems žurnalistams ateitis yra“, - pasakė jis. Tačiau tuo pat metu D. Radzevičius išskyrė ir vieną svarbią problemą. Pasak jo, ateitis priklauso dviejų tipų žurnalistams. Vienas tų tipų nėra labai simpatiškas. D. Radzevičius apibūdino jį žodžiais „žurnalistas-terminatorius“, kuris paklusta vien „į jį įdiegtai matricai“, veikia tikslingai, negalvodamas ir neabejodamas. Pasak LŽS pirmininko, kita galimybė – „tapti laisvu savo profesijos profesionalu“. Toks žurnalistas turi tapti patį save atstovaujančiu brand‘u (prekės ženklu), jo vardas ir pavardė turėtų simbolizuoti kokybės standartą. „Kaip matome, turime nedaug galimybių. Tiesa, yra ir trečias kelias – persikvalifikuoti“, - reziumavo savo pamąstymus D. Radzevičius.

Kraštutinis sprendimas – atsisakyti profesijos

Ko gero, galima konstatuoti, jog sunkmetis iškelia daugiau klausimų, negu duoda atsakymų. Šiandien daug žurnalistų atsidūrė tikrai nepavydėtinoje situacijoje, nes krizė stipriai smogė reklamos rinkai, kuri yra didžiosios daugumos žiniasklaidos priemonių pragyvenimo šaltinis. Finansiškai sunkūs laikai bei nauja sudėtinga honorarų apmokestinimo tvarka sukūrė situaciją, kai žiniasklaidos priemonių savininkai atsisako neetatinių autorių paslaugų, o išgyvenimas laisvai samdomo žurnalisto statuse tampa labiau sėkmės ar turimų pažinčių klausimu.

Gaila, bet dar viena išeitis iš susiklosčiusios situacijos gali būti profesijos atsisakymas, perėjimas į kitą veiklos barą. Jau šiandien nemažai buvusių žurnalistų dirba kitose darbo sferose, kuriose sėkmingai pritaiko turimus gebėjimus. Tarp tokių sferų diskusijos metu buvo minimas įvairaus pobūdžio darbas valstybės tarnyboje, renginių organizavimas ir knygų redagavimas. Žinoma, profesijos atsisakymas dažniausiai yra priverstinis ir kraštutinis sprendimas.