2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: LŽS Senjorų klubo Tarybos posėdis – Šalčininkų rajone

2016-11-19
 
LŽS senjorai Marijampolyje. Trečias iš kairės - Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis. Alfonso Kairio nuotrauka

LŽS senjorai Marijampolyje. Trečias iš kairės - Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis. Alfonso Kairio nuotrauka

 

Vytautas Žeimantas

 

Šį kartą LŽS Senjorų klubo Taryba nutarė surengti išvažiuojamąjį posėdį, juolab  Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos KARININKŲ RAMOVĖ maloniai suteikė žurnalistams autobusiuką, ir tuo suteikdama klubo pirmininko Ipolito Skridlos idėjai bent kartą "paposėdžiauti ant ratų" realų pagrindą. 

 

Beliko tik pasirinkti į kurią pusę važiuoti. Čia svarų žodį tarė klubo pirmininko pirmasis pavaduotojas Alfonsas Kairys, ilgokai dirbęs konservatorių panaikintame Tautinių mažumų departamente ir todėl gerai žinantis Vilniaus kraštą. Jis ne tik pasiūlė Šalčininkų rajoną, teikdamas, kad čia bus į ką pažiūrėti, daug naujo sužinoti, bet ir pats sudarė kelionės maršrutą, padarė taip, kad visur mūsų lauktų geranoriški šeimininkai.   

 

Pirmasis sustojimas buvo Marijampolio kaime. Čia mus pasitiko garsus pedagogas, lietuvybės puoselėtojas, buvęs ilgametis Marijampolio vidurinės mokyklos direktorius, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas" pirmininkas Algimantas Masaitis. Pokalbis vyko Lietuvių švietimo draugijos „Rytas" švietimo raidos centre - muziejuje, labai simboliškai įsikūrusiame pačioje pirmojoje lietuviškoje mokykloje Rytų Lietuvoje - Marijampolyje.

 

Algimantas Masaitis - vienas iš tų ilgamečių šio krašto mokyklos vadovų, bene daugiausiai vardan tautinio ugdymo rytinės Lietuvos krašte darbų nuveikęs žmogus. Buvo nepaprastai įdomu bendrauti su šiuo šiltu, itin apsišvietusiu ir labai daug įdomių ir beveik neviešintų faktų žiniančiu pedagogu. Pats Algimantas Masaitis kuklus, mieliau kalba apie Pietryčių Lietuvą, ypatingai - apie Marijampolio mokyklą ir vaikus iš „įvairiausių Vilnijos bei Gudijos užkampių", kurie nepaprastai troško mokytis lietuviškai ne tik giliu sovietmečiu, bet ir dabar, jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Kita kalba, kodėl rytinėje Lietuvos valstybės dalyje gyvenantys jos piliečiai norėtų savo vaikus leisti į lietuvių kalba dėstomas klases, tačiau tai daryti bijo...

 

Algimantas Masaitis papasakojo ir muziejaus įkūrimo istoriją. Dabar šiam muziejui jis vadovauja visuomeniniais pagrindais. Muzijuje jo dėka sukaupta daug eksponatų, atspindinčių Rytų Lietuvos švietimo būklę, istoriją, dabartines problemas. Čia tikrai yra ką pamatyti, yra dėl ko ir susimąstyti. Muziejų vertą aplankyti, tereikia kelis šimtus metrų pasukti nuo plento.  

 

Kitas sustojimas buvo Jašiūnuose. Apsilankius  Jašiūnų dvare, sužinota, kad jį nuo XV a. iki XVIII a. pab.  valdė Radvilos. XIX a. pradžioje iš Radvilų dvarą nupirko Ignotas Balinskis. Kai 1820 m. jo sūnus Mykolas Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, čia apsigyveno ir Sniadeckiai.

 

Dvaro rūmai pastatyti per 1824-1828 m. Sniadeckių iniciatyva, vėlyvojo klasicizmo stiliumi su romantizmo bruožais. Rūmuose buvo didelė biblioteka, čia gyveno ir lankydavosi M. Balinskis, Jonas ir Julijus Slovackiai, Andrius Sniadeckis, Stanislovas Bonifacas Jundzilas ir kiti XIX a. mokslininkai ir rašytojai. Taip rūmai tapo kultūros židiniu.

 

Dabar po restauracijos Jašiūnų dvaras tapo traukos centru. Turistams rengiamos apmokomos ekskursijos, vyksta visokie renginiai. Prisiminiau ir čia pernai vykusį seminarą, kurį buvo surengusi LŽS. Prisiminiau ir kolegę Aureliją Arlauskienę, daug rašalo išliejusią garsinant Jašiūnų dvarą ir apskritai Šalčininkų kraštą.

 

Aplankėmė ir senasiais Jašiūnų kapinaitės, kuriose palaidoti ir keli buvę Vilniaus universiteto rektoriai.

 

Sekantis sustojimas - Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Poškonių kaime įsikurusiame parko lankytojų centre mus pasitiko direktorius Robertas Jomantas ir vyr. specialistė Irena Eidukienė. Įvyko įdomus pokalbis apie parką, jo istoriją, siekius. Šeimininkai pasakojo, kad Dieveniškių istorinis regioninis parkas buvo įsteigtas 1992 m., siekiant išsaugoti ir tvarkyti kultūros ir gamtos požiūriu vertingus Dieveniškių kraštovaizdžio, etnokultūrinius kompleksus, gamtinės ekosistemos stabilumą, savitą augaliją. Siaurame Lietuvos pasienio kyšulyje, kurį dabar supa Baltarusijos žemės, išliko ir yra saugomos kultūriniu požiūriu vertingos čia esančios baltiškosios, dzūkiškosios ir aukštaitiškosios etnokultūros liekanos, civilizacijos mažai paliestas kraštovaizdis su unikaliu, šiam kraštui būdingu kaimų išsidėstymu, gatviniais kaimais su etnografinėmis sodybomis, gausiais archeologiniais objektais.

 

 Kartu su Irena Eidukiene apžiūrėjome įspūdingą Bėčionių piliakalnį, senuosius pilkapius, galingąjį Grybiškių ąžuolą. Pasivaikščiojome senojo Žižmų kaimo pagrindiniu "prospektu" - prieš daugelį metų akmenimis grįsta gatvele, suteikusia šiai gyvenvietei gatvinio kaimo tipažą. Žižmuose  buvo miela pabendrauti su nuoširdžiais kaimo senbuviais, į mūsų klausimus atsakančiais gražia dzūkiška šnekta.

 

Norviliškių pilis pasitiko savo rimtimi ir vis dar nebaigtais restauravimo darbais. Tai XVI a. menantis statinys. Neseniai dalinai restauruotą Norviliškių pilies kompleksą sudaro trijų aukštų pilies rūmai, pilies svečių namai bei pirtis. Planuojama atstatyti ir buvusių kareivinių pastatus.

 

Pati Norviliškių pilis, vartų bokštas ir gynybinis bokštas kažkada sudarė tipišką uždarą gynybinės pilies sistemą su kompaktišku kiemu centre. Tai retas renesanso laikotarpio tokio pobūdžio komplekso pavyzdys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

 

Kelionės pabaigoje negalėjome neužvažiuoti pas kolegą Rimgaudą Eilunavičių, buvusį LŽS pirmininką, dabar įsikūrusį Dieveniškių žemėje, jaukiame dzūkiškame kaimelyje. Kartu su svetinga jo žmona gėrėme karštą arbatą, skanavome ką tik nuo medžių nuskintus obuolius, kriaušes.

 

Kolega Alfonsas Kairys, protokolavęs išvažiuojamojo Tarybos posėdžio eigą, pabaigoje įrašė:  "NUTARTA. Organizuoti daugiau kelionių, kurių metu būtų  nuodugniau pažįstamas  savo kraštas".

 

Po šias žodžiais pasirašė ir kiti kelionėje dalyvavę kolegos: Albertas Vaidila, Algirdas Matulevičius, Gediminas Končius, Algis Kusta ir šių eilučių autorius.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-03-10 12:22
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media