Vinco Kudirkos premija

Vinco Kudirkos premija buvo pagerbti:

1990 m. - Bernardas Aleknavičius

1991 m. - Bronys Raila

1992 m. - Arvydas Juozaitis

1993 m. - Česlovas Kudaba (po mirties)

1994 m. - Laimonas Tapinas

1995 m. - Marius Baranauskas (po mirties)

1996 m. - Vytautas Matulevičius

1997 m. - Saulius Bartkus, Virginijus Gaivenis ir Rita Laukaitytė

1998 m. - Birutė Garbaravičienė, Dalia Juškienė, Rūta Kanopkaitė, Žilvinė Petrauskaitė ir Ramutė Vaitiekūnaitė

1999 m. - Rūta Grinevičiūtė-Janutienė

2000 m. - Skirmantas Pabedinskas

2001 m. - Stasys Štikelis

2002 m. - Rytis Juozapavičius ir Raigardas Musnickas

2003 m. - premija neskirta

2004 m. - Aldona Svirbutavičiūtė

2005 m. - Evaldas Butkevičius

2006 m. - Artūras Matusas, Alvyda Bajarūnaitė, Saulius Liauksminas, Vytautas Markevičius, Gabija Narušytė ir Ilona Rūkienė

2007 m. - Aurelija Arlauskienė

2008 m. - Arūnas Milašius

2009 m. - Gražina Sviderskytė

2010 m. - Gražina Juodytė

2011 m. - Juozapas Vytas Urbonas

2012 m. - Inga Berulienė ir Justinas Lingys

2013 m. - Gerimantas Statinis

2014 m. - Vidmantas Valiušaitis

2015 m. - Vidas Mačiulis

2016 m. - Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis ir Povilas Sigitas Krivickas

2017 m. - Laima Lingytė

2018 m. - Juozas Kundrotas 

2019 m. - Audronė Kosciuškienė 

2020 m. -  Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. 

2021 m. - Nijolė Jačėnienė. 

2022 m. -  Virginija Skučaitė

2023 m, - Virginijus Savukynas

2024 m.   Edmundas Jakilaitis

Vincas Kudirka

Gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio rajone, Paežeriuose. Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti”.

Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Tuo metu V.Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. 1877-1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas ir kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos.

1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Pasirinko Varšuvą, kur patyrė daug vargo.

1883 m. išėjo pirmasis „Aušros” numeris, sukrėtęs V.Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs. Štai kaip jis vėliau apibūdino savo išgyvenimus: „Tapau mat [nuo mažens] lenku ir iš karto ponu – tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs nepasergėjo, nepamokė <…>. Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria per šiokias ar tokias pažintis iš savo tautybės lukšto ir patenka žudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas – gimtoji kalba…”

Pirmasis lietuviškas V.Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje” išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos”. Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. V.Kavolio nuomone, kalėjimas tapo savotiška provokacija, pažadinusia V.Kudirkos kovos dvasią. Po kalėjimo jis pradėjo kovoti su caro priespauda.

1887 m. V.Kudirkai pavyko grįžti į universitetą. 1888 m. su kitais draugais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva”. 1889 m. su draugais išleido „Varpo” žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Nuo 1890 m. greta „Varpo” V.Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas”. Gyvenimo pabaigoje „Varpo” redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia.

1890-1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu V.Kudirka jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova.
Nuo 1887 m. gyveno Naumiestyje (Vilkaviškio raj.), kuriame 1899 m. lapkričio 16 d. mirė.

V. Kudirka rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe”. V.Kudirka parašė satyrinius apsakymus „Viršininkai”, „Vilkai”, „Lietuvos tilto atsiminimai”, „Cenzūros klausimas”, išleido poezijos rinkinį „Laisvos valandos”, lietuvių liaudies dainų rinkinį „Kanklės”, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, išvertė Dž.G.Bairono (Byron) „Kainą”, A.Asnyko (Asnyk) „Keistutį”, F.Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę” ir „Vilių Telį”, A.Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines”, J.Slovackio (Słowacki) „Mindaugą” ir kt. 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis V.Kudirka išspausdino „Tautišką giesmę”. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m.