2024 m. gruodžio 14 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Vinco Kudirkos premija

*print*
PATVIRTINTI
2010 02 13
LŽS valdybos posėdyje ir
2010 03 22
NŽKA valdybos posėdyje
Redaguota 2023 08 09

Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos

Vinco Kudirkos premijos

NUOSTATAI

1. Vinco Kudirkos premija yra svarbiausia kasmetinė Lietuvos žurnalistų sąjungos (toliau - LŽS) ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos (toliau - NŽKA) premija. Vinco Kudirkos premija skiriama žurnalistui arba jų kūrybinei grupei už brandžius, humanistines, etines vertybes ir pilietinės-patriotinės visuomenės ugdymo prioritetus puoselėjančius bei valstybingumą stiprinančius spaudos, radijo, televizijos ar fotožurnalistikos autorinius darbus už praėjusius metus. Jei konkursui teikiamas darbas ar darbų ciklas yra tęstinis, jis turi būti baigtas ir/ arba paskelbtas tais metais, už kuriuos teikiama premija.
2. Kandidatūras premijai teikia pirminės žurnalistų organizacijos, LŽS skyriai, LŽS klubai, NŽKA, taip pat pavieniai žurnalistai. Premija teikiama tik LŽS arba NŽKA nariams.
3. Kandidatūros premijai pateikiamos raštu iki balandžio 15 dienos. Jos turi būti motyvuotai pagrįstos, su premijuotinų kūrinių išvardijimu.
4. Kandidatas turi pateikti ne mažiau nei dvi rekomendacijas:
- LŽS skyriaus/klubo arba pirminės organizacijos, kuriai priklauso;
- NŽKA arba LŽS nario.
5. Drauge su paraiška ir rekomendacijomis pateikiami darbai arba jų kopijos (privaloma sąlyga - darbų kopijos privalo būti pateiktos ir skaitmeninėje laikmenoje).
6. LŽS valdyba kartu su NŽKA valdyba tvirtina premijos vertinimo 10-ties narių komisiją. Po 5-ias komisijos narių kandidatūras teikia LŽS ir NŽKA valdybos nariai. Komisija išsirenka pirmininką. Komisija vertina darbus ir priima sprendimą balsų dauguma.
7. Premijos laureatas apdovanojamas pažymint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną (gegužės 7 d.).
8. Tas pats asmuo premijos laureatu gali tapti tik vieną kartą. Laureatui įteikiamas diplomas, laureato premijos ženklas ir 3000 eurų piniginis prizas.

 

Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas
Dainius Radzevičius

 

 

Vinco Kudirkos premija buvo pagerbti:

 

1990 m. - Bernardas Aleknavičius

1991 m. - Bronys Raila

1992 m. - Arvydas Juozaitis

1993 m. - Česlovas Kudaba (po mirties)

1994 m. - Laimonas Tapinas

1995 m. - Marius Baranauskas (po mirties)

1996 m. - Vytautas Matulevičius

1997 m. - Saulius Bartkus, Virginijus Gaivenis ir Rita Laukaitytė

1998 m. - Birutė Garbaravičienė, Dalia Juškienė, Rūta Kanopkaitė, Žilvinė Petrauskaitė ir Ramutė Vaitiekūnaitė

1999 m. - Rūta Grinevičiūtė-Janutienė

2000 m. - Skirmantas Pabedinskas

2001 m. - Stasys Štikelis

2002 m. - Rytis Juozapavičius ir Raigardas Musnickas

2003 m. - premija neskirta

2004 m. - Aldona Svirbutavičiūtė

2005 m. - Evaldas Butkevičius

2006 m. - Artūras Matusas, Alvyda Bajarūnaitė, Saulius Liauksminas, Vytautas Markevičius, Gabija Narušytė ir Ilona Rūkienė

2007 m. - Aurelija Arlauskienė

2008 m. - Arūnas Milašius

2009 m. - Gražina Sviderskytė

2010 m. - Gražina Juodytė

2011 m. - Juozapas Vytas Urbonas

2012 m. - Inga Berulienė ir Justinas Lingys

2013 m. - Gerimantas Statinis

2014 m. - Vidmantas Valiušaitis

2015 m. - Vidas Mačiulis

2016 m. - Svajūnas Sabaliauskas-Geladuonis ir Povilas Sigitas Krivickas

2017 m. - Laima Lingytė

2018 m. - Juozas Kundrotas 

2019 m. - Audronė Kosciuškienė 

2020 m. -  Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. 

2021 m. - Nijolė Jačėnienė. 

2022 m. -  Virginija Skučaitė

2023 m, - Virginijus Savukynas

2024 m.   Edmundas Jakilaitis

Vincas Kudirka

Gimė 1858 m. gruodžio 31 d. Vilkaviškio rajone, Paežeriuose. Vytautas Kavolis rašė: „Kudirka savyje vienijo maironiškąją romantiką ir šliūpiškąjį socialinį kovingumą, griniškąjį pozityvistinį darbą ir čiurlioniškąją meninės kūrybos kibirkštį. Kartu jis atitiko emocinę lietuvių dvasią ir blaivius laikotarpio reikalavimus. Visus šiuos elementus Kudirka jungė vienkartinėje asmeninėje įtampoje, bendruomenei pasiaukojusio individualisto ištikimai atliktame istoriniame vaidmenyje. Ir galbūt tik toksai žmogus, koks Kudirka buvo – sentimentalus realistas, poetas kovotojas – galėjo anuo metu šį vaidmenį sėkmingai priimti, jį iki galo atlikti”.

 

Mokėsi Paežerių mokykloje, Marijampolės gimnazijoje. Įgimti jo meniniai ir intelektualiniai gabumai atsiskleidė mokykloje, gimnazijoje jam taip pat labai lengvai sekėsi mokytis. Buvo meno mėgėjas ir salonų šokėjas, linkęs į lenkišką kultūrą. Tuo metu V.Kudirkai lenkiška kultūra atrodė vienintelė mokslus einančio žmogaus verta. 1877-1879 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios buvo pašalintas ir kurioje dar ryškiau jautėsi lietuvybės nuvertinimo nuotaikos.

 

1881 m. baigė Marijampolės gimnaziją, tačiau atsisakė vykti į Maskvos universitetą, kur galėjo gauti lietuviams skiriamą stipendiją. Pasirinko Varšuvą, kur patyrė daug vargo.

 

1883 m. išėjo pirmasis „Aušros” numeris, sukrėtęs V.Kudirką. Kaip jis pats vėliau kalbėjo, perskaitęs laikraščio pirmąjį numerį pasijuto lietuviu esąs. Štai kaip jis vėliau apibūdino savo išgyvenimus: „Tapau mat [nuo mažens] lenku ir iš karto ponu – tekau lenkiškai dvasiai. Pagedęs buvau, bet aš nekaltas, aš pats to nesupratau, kūdikiu dar būdamas, o tie, kurie suprato, manęs nepasergėjo, nepamokė <…>. Šiandien, žiūrėdamas į anas jau seniai prabėgusias valandas, įsitikinau: 1) kaip baisiai kenkia dvasinei žmogaus pusei, jeigu jis išsineria per šiokias ar tokias pažintis iš savo tautybės lukšto ir patenka žudančiai svetimos tautos įtakai ir 2) koks galingas tautybės pagrindas – gimtoji kalba…”

 

Pirmasis lietuviškas V.Kudirkos kūrinys buvo 1885 m. „Aušroje” išspausdintas nereikšmingas satyrinis eilėraštis „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos”. Už perrašytą socialistų literatūrą buvo įkalintas ir pašalintas iš Varšuvos universiteto. V.Kavolio nuomone, kalėjimas tapo savotiška provokacija, pažadinusia V.Kudirkos kovos dvasią. Po kalėjimo jis pradėjo kovoti su caro priespauda.

 

1887 m. V.Kudirkai pavyko grįžti į universitetą. 1888 m. su kitais draugais įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva”. 1889 m. su draugais išleido „Varpo” žurnalo pirmąjį numerį. Jį redagavo laikydamas medicinos gydytojo baigiamuosius egzaminus: buvo redaktorius, korektorius, bendradarbis, administratorius. Tai buvo literatūros, politikos ir mokslo žurnalas, spausdinamas Tilžėje ir Ragainėje. Nuo 1890 m. greta „Varpo” V.Kudirkos iniciatyva ėjo ir valstiečiams skirtas laikraštis „Ūkininkas”. Gyvenimo pabaigoje „Varpo” redagavimas visiškai perėjo į jo rankas, nors tuo metu jo sveikatos būklė buvo sunkiausia.

 

1890-1894 m. dirbo gydytoju Šakiuose. Tuo metu V.Kudirka jau sirgo tada dar nepagydoma liga – džiova.
Nuo 1887 m. gyveno Naumiestyje (Vilkaviškio raj.), kuriame 1899 m. lapkričio 16 d. mirė.

 

V. Kudirka rašė eiles, satyras, straipsnius, vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip rašytojas, literatūros kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas, vertėjas. Didžiąją dalį savo kūrybos paskelbė „Varpe”. V.Kudirka parašė satyrinius apsakymus „Viršininkai”, „Vilkai”, „Lietuvos tilto atsiminimai”, „Cenzūros klausimas”, išleido poezijos rinkinį „Laisvos valandos”, lietuvių liaudies dainų rinkinį „Kanklės”, sukomponavo pjesių smuikui ir fortepijonui, išvertė Dž.G.Bairono (Byron) „Kainą”, A.Asnyko (Asnyk) „Keistutį”, F.Šilerio (Schiller) „Orleano mergelę” ir „Vilių Telį”, A.Mickevičiaus (Mickiewicz) „Vėlines”, J.Slovackio (Słowacki) „Mindaugą” ir kt. 1898 m. rugsėjo 15 d. šeštajame „Varpo” numeryje su savo komponuotomis gaidomis V.Kudirka išspausdino „Tautišką giesmę”. Šis patriotinis eilėraštis Lietuvos valstybės himnu tapo 1919 m.

2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media