KOMENTARAI

Remiantis Europos žmogaus teisių teismo praktika, informavimo laisvė gali būti apribota, jei skleidžiant informaciją būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos.

Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, kuris numato, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Nekaltumo prezumpcija - tai ne vien konstitucinė garantija, bet ir profesionalios žurnalistikos norma. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas numato, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu. (LŽLEK 37 str.).

Nekaltumo prezumpcija yra viena iš pagrindinių baudžiamojo proceso normų, kuri garantuoja žmogaus laisvę. Asmeniui, kurio atžvilgiu taikomas baudžiamasis persekiojimas, apibūdinti gali būti pavartota viena iš trijų teisinių sąvokų: įtariamasis, kaltinamasis arba teisiamasis. Kai kurie žurnalistai neteisingai vartoja šias sąvokas ar dar blogiau - grubiai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą, vadindami asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, žudiku, plėšiku ir pan.

Baudžiamojo proceso kodekse įtariamuoju vadinamas asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą. (BPK 21 str.). Kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla privataus kaltinimo ar pagreitinto proceso tvarka (BPK 22 str.). Kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju (BPK 22 str.).

Baudžiamojo proceso kodekse nurodyta, kad kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju (BPK 22 str.). Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse suformuluota nuostata, kad jeigu visuomenės interesais būtina paskelbti įtariamojo padarius nusikaltimą, kaltinamojo, teisiamojo pavardę, o vėliau šis nusikaltimo faktas nebuvo įrodytas, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas privalo nedelsdamas informuoti visuomenę apie tai, jog tas asmuo nekaltas (LŽLEK 40 str.). Taigi, ne žurnalistas, ne policija ar prokuratūra sprendžia, kas yra nusikaltėlis, o kas ne. Ši teisė priklauso išskirtinai teismui ir niekam kitam. Kol teismo nuosprendis neįsiteisėjo, bet kuris asmuo, kuriam pareikšti įtarimai, kaltinimai ar kuris yra teisiamas, saugomas nekaltumo prezumpcijos. Žurnalistas privalo išmanyti tos srities, kurioje dirba, terminologiją ir nepainioti terminų, skirtų apibūdinti asmens, kurio atžvilgiu taikomas baudžiamasis persekiojimas, teisinio statuso.

Skaitydami žiniasklaidos publikacijas, randame nemažai atveju, kai nekaltumo prezumpcijos principo visiškai nepaisoma. Dažnai žurnalistai „atleidžia vadžias" rezonansinėse bylose. Paprastai toną diktuoja didžiosios žiniasklaidos priemonės. 2007 m. rugsėjo 29 d. dienraštyje „Lietuvos rytas" bei interneto portale lrytas.lt buvo paskelbta publikacija, kurioje A. J. įvardyta vaikų žudike, pasmaugusia du savo vaikus. Tuo metu byloje dėl dviejų mažamečių vaikų nužudymo A. J. buvo pripažinta įtariamąja, jos atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Rezoliucijos Nr. 1003 (1993) „Dėl Žurnalistikos etikos" 22 straipsnyje įtvirtinta, kad žurnalistikoje informacija ir nuomonės turi gerbti nekaltumo prezumpciją ypač tais atvejais, kai dar tebevyksta teismo procesas ir turi būti susilaikoma nuo išankstinių sprendimų. Žmogaus teisių stebėjimo institutas, atkreipęs dėmesį į šį atvejį, pažymėjo, kad nekaltumo prezumpcijos nepaisymas ir viešas asmens pripažinimas kaltu, nežinant visų bylos aplinkybių ir nesulaukus teismo apkaltinamojo nuosprendžio, formuoja išankstinę neigiamą visuomenės nuomonę ir daro tiesioginę įtaką būsimam teismo nešališkumui.

Nemažai faktų, konkrečių pavyzdžių, kai įtariamieji vadinami nusikaltėliais, žmogžudžiais, plėšikais, nors teismas savo verdikto nepaskelbė. Štai ištrauka iš publikacijos Klaipėdos dienraščio portale „Penktadienį suimtas klaipėdietis Vardas Pavardė, praėjusį gruodį itin žiauriai nužudęs savo motiną, nupjovęs nuo jos kūno galvą ir pabėgęs į užsienį. Jau po pirmosios apklausos Klaipėdos miesto apylinkės teisme suabejota, ar jaunas vyras yra psichiškai sveikas. Publikacijos autorius pabaigoje dėl visa ko rašo prierašą, kad jeigu kaltė bus įrodyta, už padarytus nusikaltimus įvardytam asmeniui gresia nelaisvė iki gyvos galvos.

Asmenų, kurių kaltė dar neįrodyta teisme, negalima vadinti nusikaltėliais. Žurnalisto, nušviečiančio ginčytinus siužetus ar nusikaltimus, pareiga nešališkai vertinti kaltinamąjį, įtariamąjį ar teisiamąjį. Tačiau neretai pasirenkama kaltintojo pozicija, vartojami epitetai, palyginimai ir kitos stilistinės priemonės, kuriomis siekiama sustiprinti naujienos rezonansą, paversti ją sensacija. Daug tokių profesionalumo stokos pavyzdžių rasime publikacijose, skirtose Kedžio-Stankūnaitės istorijai.

Žurnalisto pareiga ginti tiek įtariamąjį, tiek nukentėjusįjį. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse įtvirtintas draudimas skelbti įtariamojo padarius nusikalstamą veiką asmens duomenis, iš kurių būtų galima nustatyti įtariamojo tapatybę (LŽLEK 40 str.). Draudžiama skelbti duomenis ir apie asmenį, nukentėjusį nuo nusikalstamos veikos, be to asmens sutikimo, o asmeniui žuvus - be jo artimųjų sutikimo (LŽLEK 41 str.). Įtariamojo vardas ir pavardė nesulaukus įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nukentėjusio vardas ir pavardė gali būti nurodyti tuo atveju, jei visuomenės interesui tenka viršenybė privatumo atžvilgiu. Jei nusikalsta nepilnametis, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi, siedamas su nusikalstama veika ir kitais teisės pažeidimais, skelbti nepilnamečio asmens duomenų, pagal kuriuos galima nustatyti jo asmens tapatybę (LŽLEK 51 str.).

Deja, tikrovė kitokia. Kartais informaciją, kuri leidžia identifikuoti įtariamuosius ir nukentėjusiuosius, paskleidžia teisėsaugos pareigūnai. Teisingumo institutas, vertindamas teisėsaugos institucijų viešai skelbtą kategoriško pobūdžio informaciją apie D. Kedžio kaltę nužudant du asmenis, pabrėžė, kad tokie teisėsaugos institucijų veiksmai kertasi su Konstitucijoje apibrėžtu nekaltumo prezumpcijos principu, kurį akivaizdžiai pamiršo tiek Generalinės prokuratūros, tiek kitų teisėsaugos institucijų atstovai, be teismo viešai ir kategoriškai nurodantys nužudymų vykdytojus. Toks teisėsaugininkų elgesys tik didina ir taip maksimalią ribą šioje istorijoje pasiekusią teisinio nihilizmo koncentraciją bei įtampą visuomenėje. . Kaip pabrėžia Teisingumo institutas, teismas jau niekada negalės nustatyti D. Kedžio kaltės, nes jis miręs, o alternatyvų teismui šiai funkcijai atlikti teisinėje valstybėje ieškoti nedera.

Žurnalistas privalo įsidėmėti, kad žiniasklaidos laisvė konfliktuoja su teise į privatumą ir nekaltumo prezumpcija, ypač tais atvejais, kai asmenų atžvilgiu yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Nors teisė į žodžio laisvę yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, ji yra ribojama draudimo pažeisti kitų asmenų teises ir laisves. Visuomenės informavimo įstatymo 19 str. numatytas draudimas skleisti informaciją, pažeidžiančią nekaltumo prezumpciją ir kliudančią teisminės valdžios nešališkumui.

Savo nuomonę dėl spaudos laisvės ir nekaltumo prezumpcijos santykio yra pareiškęs ir Europos žmogaus teisių teismas: informavimo laisvė gali būti apribota, jei skleidžiant informaciją būtina paisyti nekaltumo prezumpcijos. 2011 m. spalį mėn. nagrinėdamas ieškinį byloje Pavalache prieš Rumuniją, Europos žmogaus teisių teismas patenkino ieškovo skundą, remdamasis tuo, kad prokuroras, kuris tyrė baudžiamąją bylą jo atžvilgiu, 2000 m. gruodžio 19 d. spaudos konferencijoje pareiškė, kad ieškovas piktnaudžiavo valdžia, o teismas šį faktą patvirtino tik 2002 m. gegužės 15 d. įsiteisėjus nuosprendžiui. Europos žmogaus teisių teismas laikosi nuomonės, kad prokuroro pareiškimą ir jo paskelbimą žiniasklaidoje galima vertinti kaip oficialų asmens pripažinimą kaltu, nepaisant to, kad teismas galutinio žodžio dar nebuvo paskelbęs.

Žurnalistas turi atidūs informacijai, kurią teikia ir valstybės institucijos. Policija ir prokuratūra teikia informaciją iš kaltintojų pozicijų, o žurnalistas privalo ją pateikti nešališkai ir užtikrinti atsakymo teisę.

Viktoras Trofimišinas

LŽS Etikos komisijos pirmininkas