KOMENTARAI

Į LŽS Etikos komisiją kreipėsi pil. J. K., prašydama ištirti, ar spaudos fotografas G. L., fotografuodamas jos žuvusio brolio laidotuves kapinėse, pažeidė teisės aktus, nusižengė profesinei etikai.

J. K. brolis žuvo 2008 metų birželio mėn., atlikdamas privalomą karinę tarnybą Lietuvos karinėse jūrų pajėgose, tarptautinių pratybų metu. Anot pareiškėjos, žuvusiojo šeima nuo žurnalistų dėmesio atsiribojo ir pageidavo uždarų laidotuvių (apie tai buvo informuojama ir Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje). J. K. savo kreipimesi rašo, kad nepraėjus nė metams ji visiškai atsitiktinai išvydo brolio laidotuvių nuotrauką tarp geriausiais pripažintų spaudos fotografų kūrybinio konkurso darbų. „Nuotraukoje matyti visa mano šeima: tėvai, broliai ir seserys, aš verkianti ir įsirėmusi į savo sužadėtinio petį, mano sužadėtinis. Įamžinta labai skaudi akimirka - šeimos skausmas, ašaros netekus artimo žmogaus. Fotografiją daręs fotografas tą dieną fotografavo neatsiklausęs šeimos narių leidimo. Maža to, su ja dalyvaudamas fotografijų konkurse [...] mano šeimos ar manęs net neatsiklausė ir apie tai kokiu nors kitu būdu neinformavo. Pamačiusi šią nuotrauką internete buvau labai sukrėsta ir pažeminta". Pareiškėja jaučianti nuoskaudą ir dėl to, kad fotografas pelnosi sau laurus už puikią fotografiją, naudodamasis J. K. ir jos šeimos narių skausmu.

Tiriant J. K. prašymą, peržvelgta anų dienų nacionalinė ir regioninė spauda, interneto portalai bei Krašto apsaugos ministerijos interneto svetainė - daugelyje jų, remiantis KAM pranešimu, trumpiau ar išsamiau, pranešama apie tragišką kario žūtį ir laidotuves. KAM interneto svetainėje patalpinti du pranešimai. 2008 m. birželio 18 dieną pranešama žinia apie įvykį su dviem nuorodomis žurnalistams. Pirmoji, kad dėl įvykio tą pačią dieną Karinių jūrų pajėgų (KJP) štabe Klaipėdoje rengiama KJP vado flotilės admirolo K. Macijausko spaudos konferencija. Antroji, kad dėl papildomos informacijos apie įvykį žurnalistai gali kreiptis į kapitoną leitenantą R. Kožerskį nurodytais telefonais.

Antrasis, papildytas pranešimas KAM svetainėje pasirodė po dienos. Jame jau yra pastaba žurnalistams, kad artimieji pageidauja uždarų laidotuvių ir prašo gerbti jų norą. Niekur kitur apie šį pageidavimą neužsimenama. Nepavyko aptikti jokio kito informacijos šaltinio, kuriame būtų paviešintas šis pageidavimas.

Regioniniame dienraštyje 2008 06 25 dieną iš tiesų publikuotas reportažas iš kario laidotuvių. Publikacija iliustruota minėto fotografo G. L. nuotraukomis.

G. L. teigimu, fotografuodamas laidotuves, jis vykdė redakcijos užduotį, kurią atliko drauge su kolege B. K. Apie artimųjų pageidavimą uždarų laidotuvių nei jis, nei kolegė nežinojo, apie tai neužsiminė ir užduotį skyrę redakcijos vadovai. KAM informacijos jis nebuvo skaitęs.

G. L. teigimu, kario laidotuvėse dalyvavo, jas fotografavo ir aprašė ir kitų leidinių žurnalistai. Draudimo, nepasitenkinimo ar pretenzijų iš pareiškėjos - žuvusio kario sesers J. K. ar kitų velionio artimųjų fotografas G. L. sako nesulaukęs nei laidotuvių metu, nei publikacijai pasirodžius laikraštyje.

G. L. taip pat teigia, jog po laidotuvių jis įteikė J. K. (su ja yra šiek tiek pažįstamas) kompaktinį diską su laidotuvių nuotraukomis, kad šeima ir artimieji turėtų jas prisiminimui. Ir tuomet iš J. K. nesulaukė jokių pastabų ar nepasitenkinimo ženklų.

Kitas to paties regiono laikraštis 2008 06 20 dieną paskelbė žurnalistės A. F. publikaciją, kurioje išsamiai pasakojo kario gyvenimo istoriją, pradedant šeima ir mokyklos laikais, baigiant karine tarnyba ir tragiška jo žūtimi. Autorė kalbino nemažai pašnekovų - žuvusio kario draugų ir artimųjų. Keletą kartu publikacijoje cituojama ir kario sesuo pareiškėja J. K.

Be to, straipsnyje išsamiai informuojama, kada įvyko tragedija, kada parskraidinti žuvusiojo palaikai, kada ir kur jis pašarvotas, kada ir kur už jo vėlę bus aukojamos šv. Mišios, kada bus išnešamas karstas, kada ir kur bus laidojama.

Sugretinus šiuos faktus, iškyla prieštaravimas tarp iškart po tragedijos išsakyto artimųjų noro privačių laidotuvių ir vėlesnio elgesio, bendravimo su žiniasklaidos atstovais. Įvertinus įvykio tragiškumą ir artimųjų patirtus skaudžius išgyvenimus, būtų nesunku suprasti pasikeitusią jų nuostatą. Jauno kario žūtis sukėlė jausmų rezonansą ne vien artimųjų širdyse. Įvykis sujaudino ir vaikino žemiečius, ir visos šalies žmones. Suprantamas jų noras išreikšti pagarbą žuvusiam kariui ir palydėti jį į paskutinę kelionę ir išreikšti užuojautą artimiesiems. Laidotuvėse dalyvavo visa karo laivo, kuriame tarnavo žuvęs karys E. K., įgula, aukšti kariniai pareigūnai, Seimo nariai, miesto vadovai. Laidotuvės vyko pagal karinį protokolą. Tokiu atveju kalbėti apie uždaras laidotuves yra keblu. Jeigu jos turėjo būti „uždaros" vien tik žurnalistams, tokią valią reikėjo paskleisti plačiau, nes KAM internetinis puslapis tikrai nėra tas informacijos šaltinis, kurį kasdien atsiverčia spaudos žurnalistai ir fotografai.

Iš apžvelgtos situacijos ir aplinkybių aiškėja, kad konflikto dėl G. L. fotografavimo laidotuvių metu nebuvo.

Tikrasis konfliktas ir priekaištai fotografui iškilo beveik po metų, kai buvo paskelbti kasmetinio spaudos fotografų konkurso laureatai". Fotografas G. L. konkurso kategorijoje „Kariuomenė" tapo laureatu, už nuotrauką, kurioje įamžinta viena iš žuvusio kario E. K. laidotuvių akimirkų.

Aukščiausiąjį Lietuvos spaudos fotografų apdovanojimą pelnęs G. L. teigia jokiu būdu nenorėjęs įskaudinti, tuo labiau pažeminti žuvusiojo artimųjų ar pasipelnyti iš jų skausmo. Tikina, kad fotografuodamas laidotuves, vykusias pagal kariuomenės protokolą, nesivaikė sensacijos ir pro objektyvą į atsisveikinimą su jūreiviu, tarnavusiu Lietuvai, žvelgęs pagarbiai. Būtent taip į nuotrauką žvelgė ir vertino kūrybinio konkurso vertinimo komisija.

G. L. pakartotinai tikina nežinojęs, nebuvęs informuotas apie artimųjų norą, kad laidotuvės būtų uždaros ir nefotografuojamos. Tačiau jau dvylika metų spaudoje dirbantis G. L. prisipažįsta padaręs apmaudžią klaidą, laiku neinformuodamas velionio artimųjų apie savo ketinimus nuotrauką pristatyti konkursui ir neatsiklausęs jų sutikimo. Greičiausiai tai būtų padėję išvengti konflikto. G. L. apgailestauja dėl J. K. ir kitų artimųjų užgautų jausmų. Žurnalistas iki šiol neturėjo priekaištų dėl profesinės etikos, sau ir kolegoms taikantis aukštus profesinės etikos reikalavimus ir tikina, kad tai bus įsimintina pamoka ateičiai.

J. K. pareiškus nepasitenkinimą, minima nuotrauka buvo išimta iš konkurso laureatų nuotraukų parodos. Tačiau spaudos fotografijos darbų leidinyje ji liko, nes nebebuvo galimybių ją išimti.

Taip pat pažymėtina, kad J. K. dėl šios problemos asmeniškai į G. L. nesikreipė.

J. K. nuomone, G. L. pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 13 str. 1 d. 2 p., kuriame nurodoma, kad siekiant nepažeisti asmens teisių, renkant ir viešai skelbiant informaciją, yra draudžiama filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius sutikimo. Taip pat mano, jog pažeista šio įstatymo 14 str. 1 d. nuostata, numatanti, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informaciją.

LŽS Etikos komisija, atsižvelgdama į visas anksčiau išdėstytas aplinkybes ir detales, ir į tai, jog fotografas G. L. (jis nėra LŽS narys) neturėjo piktos valios ir nenorėjo įžeisti ar pažeminti J. K. ir kitų žuvusio kario artimųjų, mano, kad konfliktinės situacijos būtų išvengta, jeigu fotografas G. L. būtų informavęs žuvusio kario artimuosius apie ketinimą pateikti fotografiją kūrybiniam konkursui.

LŽS Etikos komisija rekomendavo fotografui G. L. atsiprašyti J. K. už apmaudžią klaidą, dar kartą geranoriškai paaiškinti savo poziciją, susiklosčiusios situacijos detales ir aplinkybes.

Etikos Komisijos pirmininko pavaduotoja A. Arlauskienė, vykdydama Komisijos nutarimą, kreipėsi į teisininkus dėl šio atvejo juridinio įvertinimo. Įvertinimą pateikė advokatė Liudvika Meškauskaitė. Jos teigimu, „nuotrauka yra gana detali, nufotografuoti asmenys yra atpažįstami. Nors laidotuvės yra viešas renginys, tačiau tokio renginio metu dalyvaujantys asmenys yra ypatingoje būsenoje, todėl aplinkiniai, įskaitant ir žurnalistus, turėtų gerbti laidotuvių dalyvių jausmus.

Nors šiuo atveju kario žūtis buvo visuomenei svarbus įvykis ir žurnalistai apie tokį įvykį visuomenei turėjo pranešti, tačiau tokiu atveju yra balansuojama tarp teisės žinoti ir privataus gyvenimo apsaugos. Tačiau svarbu, kad teisė žinoti nepaneigtų kitos teisės - teisės į privatumą. Apie kario žūtį žiniasklaida turėjo pranešti ypatingai delikačiai, neįžeisdama artimųjų jausmų.

Teisės teorijoje bei teisminėje praktikoje yra pripažįstama, kad asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo, todėl yra svarbi subjektyvi vidinė fotografuojamo asmens nuostata. Fotografuojant bei skelbiant tokias nuotraukas būtina paisyti jose pavaizduotų asmenų valios. Žurnalistai, rašantys apie laidotuves bei skelbiantys atitinkamas nuotraukas, pagal galiojančius įstatymus privalėjo gauti artimųjų sutikimą tokios informacijos paviešinimui.

Šiuo atveju galimai buvo pažeisti: Civilinio Kodekso 2.22 straipsnio antroji dalis, Visuomenės informavimo įstatymo 13 (Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga) ir 14 (Privataus gyvenimo apsauga) straipsniai, o taip pat Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 36 straipsnio (Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas be žmogaus sutikimo negali skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, nebent tos žinios yra susijusios su viešuoju asmeniu ir svarbios visuomenei arba yra fiksuojama nusikalstama veika) nuostatos.

Viktoras Trofimišinas 

LŽS Etikos komisijos pirmininkas