Paprastoji žurnalistinė baimė
Kas yra žurnalistas?
Žurnalisto sąvoką apibrėžia įstatymas, tačiau įstatymus skaito mažuma. Dauguma naudoja kategorijas, kurios atspindi kitokį žurnalisto ir jo profesijos suvokimą nei apibrėžia įstatymas. Visuomenei trūksta žinių apie žurnalistinio darbo pobūdį, specifiką, ypatumus. Apie tai galima spręsti pagal skundų pobūdį ir iš komentarų internete.
Rytų Europos šalyse atliktas tyrimas parodė, kad 55 proc. apklaustųjų žurnalistais pirmiausia laiko televizijos pokalbių/debatų laidų vedėjus, 50 proc. nurodo, jog žurnalistai - tai pirmiausia televizijos ir radijo reporteriai, trečioje vietoje - kitų laidų vedėjai (47 proc.). Spaudos ir interneto žurnalistai į pirmąjį trejetą nepatenka (juos žurnalistais pirmiau kitų nurodė 21 proc. apklaustųjų).
Rezultatai rodo, kad visuomenė mažai nusimano apie hierarchinius santykius redakcijose, nežino, kuo skiriasi redaktorius nuo žurnalisto, reporteris nuo apžvalgininko, kas redakcijoje priima galutinius sprendimus. Skaitytojas nenumano, kodėl medžiaga vienokia ar kitokia forma atsiduria viename ar kitame leidinio puslapyje, kaip gimsta antraštės, kas atsitinka su publikacijos medžiaga po to momento, kai autorius įteikia ją redaktoriui.
Kaip yra ir kaip turi būti
Daugelis žurnalistų deklaruoja, kad žurnalistika verčiasi ne vien dėl pinigų. Beveik 60 proc. nurodo, kad tai ne vien darbas, bet ir pašaukimas. Apie 76 proc. teigia, kad ši veikla teikia pasitenkinimo, 73 proc. aiškiai suvokia, koks kasdieniame darbe turi būti etiškas žurnalistas, 84 proc. tvirtina, kad profesinėje veikloje labiausiai reikia vadovautis sąžine ir profesinės etikos normomis. Deja, žinojimas ir elgesys nėra tapatūs dalykai.
Apie 81 proc. žurnalistų savo kasdieniame darbe vadovaujasi ne sąžine, ne kodeksais, o vadovų nurodymais ir redakcijose nusistovėjusia tvarka. Nutolimą nuo profesionalumo standartų tiesiogiai jaučia auditorija. Lietuvoje žiniasklaida pasitiki 35-40 proc., nepasitikit - 20-25 proc. Tendencija nekinta jau ketvirti metais. „Sodra", švietimu, sveikata ir bankais Lietuvoje pasitikima labiau negu žiniasklaida.
Pačių žurnalistų nuomonė apie save irgi neteikia didelio optimizmo - dauguma pripažįsta, jog yra konformistai, dažnai pasiduoda spaudimui, ne visada sąžiningi ir nešališki
Visas priežastis galima suskirstyti į kelias kategorijas: baimė, didelis darbo tempas, ambicijos, siekis išsaugoti materialinį statusą. Šie keturi veiksniai yra pagrindiniai, paskatinantys žurnalistus nusižengti profesinei etikai, nuo jų priklauso darbo kokybė.
Ko ir kodėl bijo žurnalistas
Visuomenės daugumos akyse žurnalistai yra bebaimiai, žinantys, kur ieškoti atsakymo, sugebantys pagelbėti. Tad paradoksalu, kad žmonės, kurių prisibijo valdžia ir politikai, patys yra pažeidžiami, labai priklauso nuo darbdavių. Priežastis - nepalanki situacija darbo rinkoje: redakcijos įdarbina vis mažiau žmonių, viena po kitos nusirito atleidimų bangos („Kai kalbame apie išgyvenimą, ne laikas kovoti dėl principų"), mėginančiam kovoti dėl principų žurnalistui pasakoma, kad į jo vietą yra daug norinčių, kurie dirbs už dar mažesnį atlyginimą ar net veltui, vien todėl, kad gautų galimybę dirbti redakcijoje - ypač jaunimas, dar neturintis didesnių įsipareigojimų; daugėja tinklaraštininkų ir piliečių žurnalistikos atstovų, kurių medžiagos užpildo portalų ir laikraščių skiltis.
Apie 30 proc. žurnalistų skundžiasi mobingu (ilgalaikis sisteminis kolegų elgesys, siekiant pažeminti, apjuokti), dar 40 proc. mano, kad jų situacija blogesnė negu kitų profesijų atstovų. Mokytojai, gydytojai blogiausiu atveju gali kreiptis pagalbos į žurnalistus, o į ką pagalbos kreiptis žurnalistui?
Tik maža dalis žurnalistų nurodo, kad baimę jiems kelia profesinių užduočių, susijusių su galimu pavojumi, vykdymas. Kur kas daugiau baiminamasi galimos atsakomybės dėl klaidų ir netikslumų, kurios atsiranda po to, kai medžiaga atiduodama redaktoriui. Juk darbo sutartys numato, kad atsakomybė už publikaciją tenka autoriui.
Materialinė gerovė ir profesinė etika
Didžioji dalis žurnalistų teigia, kad tvirtas materialinis pagrindas (sąžiningas ir lūkesčius atitinkantis atlyginimas) daro juos atsparesnius galimoms įtakoms.
Žurnalisto profesija vis dar laikoma prestižine ir apie 80 proc. vartotojų įsitikinę, kad žurnalistai uždirba daugiau negu kitų profesijų atstovai (čia verta prisiminti, kad žurnalistinė veikla visų pirma tapatinama su TV laidų žvaigždėmis). Tikrovėje tik nedidelė dalis žurnalistų uždirba daugiau negu vidutiniškai, o apie 70 proc. - arti vidurkio.
Kadangi tarp atlygio už darbą ir žurnalisto profesijos prestižo nėra sąžiningos koreliacijos, žurnalistai patiria nusivylimą, o to pasekmė - priėmimas neetiškų profesine prasme sprendimų („Kai slegia kreditas, esu priverstas ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių, nepaisyti susitarimų ir įsipareigojimų redakcijai"): informacijos nutekinimas, principų nepaisymas („Rašau, ką liepia, nesiginčiju") ir kt. Taigi finansinės motyvacijos stoka daro įtaką elgesiui, kuris prieštarauja profesinei etikai.
Reikšminga yra ir įdarbinimo forma, pavyzdžiui, darbo sutartis, autorinė sutartis ar darbas pagal verslo pažymą. Mažesni žurnalisto ir leidėjo tarpusavio įsipareigojimai vienas kito atžvilgiu sukuria daugiau erdvės profesionalumo standartų nepaisymui.
Laikas ir jo stoka
Naujosios technologijos diktuoja žurnalistui didelį darbo tempą. Varžytuvės, kuris pirmas praneš naujieną, aštrios konkurencijos sąlygomis tampa kova be taisyklių. Naujosios technologijos palieka žurnalistui mažiau laiko, o pareigų užkraunama daugiau, tuomet belieka eiti paprasčiausiu keliu - mažinti laiko sąnaudas, reikalingas darbui atlikti (pavyzdžiui, jei rašoma tema yra tęstinė, o ekspertas kartą jau buvo pakalbintas, tai greičiau ir pigiau yra panaudoti archyvo medžiagą, citatą, nei naujai ieškoti komentaro. Jaunimas tokią praktiką jau laiko norma.
Kai darbe užtrunkama iki vėlumos, kitą rytą per gamybinį pasitarimą pasiūloma bet kuri tuo metu į galvą šovusi tema, nepaisant jos aktualumo, naujumo, galimybių realizuoti. Tempas naikina skirtumus tarp žurnalisto profesijos specializacijų - visi privalo mokėti rašyti apie viską. Anot vieno prodiuserio, nėra reikalavimo atlikti darbą gerai, pagrindinis reikalavimas - atlikti nurodytu laiku. Tokio rezultato kokybė abejotina.
Ambicijos
Ambicijos skatina mokytis, žadina smalsumą, motyvuoja siekti kokybės, kelti kvalifikaciją. Tačiau tokio pobūdžio ambicijų sutinkama vis rečiau. Jas keičia siekis sublizgėti nesvarbu kokia kaina, siekis gauti naujienų nepaisant būdo ir priemonių, o padorumo ribų peržengimas pateisinamas teise žinoti.
***
Baimę patiriantys žurnalistai linkę nušviesti primestas temas, netiktini faktų ar parinkti tuos faktus, kurie patvirtintų primestas tezes. Tie, kurie susitelkę į šeimos biudžeto skylių lopymą, nepajėgia pateikti skaitytojui tikrai kokybiškos medžiagos, o tie, kurie skuba - daug ką atlieka atmestinai, nes nesigilina į temą. Pernelyg ambicingi aukoja etiką prie estetikos altoriaus, kad tekstas būtų dailesnis.
Antikos mąstytojas Platonas sąmoningą melavimą laikė mažesniu blogiu negu kalbėjimą netiesos be pikto kėslo. Tokiam mažesniam blogiui jis priskyrė legendas, mitus, išgalvotas pamokančias istorijas. Ar ne tokia pat logika vadovaujasi žurnalistai, spalvinantys savo tekstus ar tendencingai atrenkantys faktus.
Žurnalistai, kurie suvokia, kad elgiasi neetiškai, ir žino, kokiose situacijose tai daro, bent jau Platono akyse nėra didžiausias blogis.
Viktoras TROFIMIŠINAS
Pranešimas perskaitytas LŽS XVI suvažiavime Vilniuje 2014-11-22
Komentarai (0)