KOMENTARAI

Žurnalistinės etikos normų nepaisymas ir žiniasklaidos komercializavimas sumažino pasitikėjimą žiniasklaida, pakirto žurnalistų autoritetą. Įveikti atotrūkį tarp komercinio ir visuomeninio (viešojo) intereso ir konfliktą tarp spaudos laisvės ir asmeninės naudos yra vienas iš esminių žiniasklaidos savireguliavimo sistemos uždavinių, kurio sprendimas galėtų padėti sumažinti žiniasklaidos savininkų diktatą. Šioje sistemoje svarbus vaidmuo tenka žurnalistų profesinei etikai, jų kritinei savirefleksijai, siekiant optimalaus balanso tarp žiniasklaidos ir visuomenės intereso. Žiniasklaidos etinės savitvarkos sistema ir teisinis reguliavimas gali sukurti veiksmingą socialinės kontrolės mechanizmą.

Vystantis komunikacijos technologijoms, ypač internetui, skaitmeninei televizijai, perėjimas prie informacinės visuomenės pakeitė ir institucijų, kuriančių pranešimus, tarp jų ir žiniasklaidos, pobūdį. Masinės informacijos priemonės perkelia realią tikrovę į virtualios tikrovės plotmę, kuria simuliakrus ir simuliacijas, kurie tolina nuo realybės. Realus gyvenimas pakeičiamas kopijomis, ženklais, simboliais. Vyksta tikrovės mitologizavimas. Kasdienė sąmonė tampa fragmentiška. Masinės informacijos priemonių vykdomas realaus gyvenimo perkėlimas į virtualų-ženklų pasaulį atima iš individo galimybę spręsti, kas moralu, o kas ne, kas tikra, o kas manipuliacija, simuliacija. Todėl reikalingi kriterijai, normos, kurios padėtų informaciniame sraute atskirti faktinę, dokumentinę informaciją nuo reklamos, viešųjų ryšių pranešimų ir masinės kultūros mitų.

Vieningos moralės ir visų vienodai pripažįstamų bendrų vertybių nebuvimas visuomenėje veda į dorovinių nuostatų, vertybių pliuralizmą. Suvienyti žiniasklaidos, piliečių interesus dorovės srityje šiandien įmanoma konkretizuojant bendražmogiškąsias vertybes, kurios taikytinos žurnalistinei veiklai, ir kuriant taisykles, pripažįstamas profesinėse grupėse, redakcijose, atitinkančias šiuolaikinį socialinį ir ekonominį lygį, pertvarkant ir stiprinant savireguliavimo sistemą, kurios veikla atitiktų visos pliuralistinės visuomenės interesus.

Žiniasklaida ir žurnalistai yra suinteresuoti kurti savas etikos normas ir savitvarką žiniasklaidos sektoriaus viduje, nes priešingu atveju šį vakuumą užpildys valdžia jai naudingomis teisinėmis normomis ir administraciniais patvarkymais, o tai gali atvesti prie valstybės, valdžios kontrolės žiniasklaidai ir cenzūros. Tačiau tokiu atveju bus likviduota nuomonių įvairovė, be kurios neįmanoma demokratinė visuomenė.

Globalizacijos procesai skatina profesinės etikos normų vienodėjimą ir veda prie vienodesnio jų suvokimo visose ES šalyse, skatina žurnalistų profesinį solidarumą ir gimdo vieningo europinio etikos kodekso mintį.

Tačiau bet kuris kodeksas gali būti efektyvus tik tada, jei jis gimsta ir tarpsta savoje kultūrinėje dirvoje, dera su visuomenės ekonomikos galimybėmis ir nekelia profesinei bendruomenei neįvykdomų uždavinių.

Konkurencinė kova žiniasklaidoje ir dėl žiniasklaidos kelia iš esmės naujo požiūrio į auditoriją būtinybę, atsižvelgiant į informacinius piliečių poreikius. Civilizuotas žiniasklaidos verslas negali funkcionuoti be auditorijos pasitikėjimo. Kurti ilgalaikius santykius su auditorija įmanoma tik laikantis profesinės etikos normų maksimaliai išnaudojant žurnalistų kritinės savirefleksijos rezervus.

Etikos kodeksą beskaitant

Žiniasklaidos tyrinėtojas Thomas Cooper išskiria tris sritis, kuriose žurnalistams kyla daugiausia etinių problemų:

Šiandien ne vienas savęs klausiame:
Ar efektyvi žiniasklaidos savitvarkos sistema gali funkcionuoti tik esant palankiai ekonominei, socialinei, teisinei aplinkai?
Ar įmanomas tikslios, patikimos informacijos perdavimas, jei jos gavimą riboja valdžia?
Ar galima reikalauti atsakomybės ir aukštų profesionalumo standartų laikymosi iš žurnalistų, kai blogėja jų finansinė padėtis, mažėja žiniasklaidos pajamos iš reklamos?
Kokios žodžio laisvės garantijos, kai žurnalistai neišeina iš teismų už „kėsinimąsi į politikų garbę ir orumą"?

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4, 5 straipsniuose įtvirtintos šios nuostatos
Žurnalistas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones.
Negalima skleisti nuomonių, kurios pažeistų teisę bei etiką.
Žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos.
Nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai.
Privalu gerbti nuomonių įvairovę, pateikti kuo daugiau vienas nuo kito nepriklausomų asmenų nuomonių.

Ar įmanoma šių principų vienodai paisyti visose žiniasklaidos priemonėse (privačiose ir visuomeninėje-valstybinėje televizijoje, radijuje)?
Ar įmanoma žurnalistui išvengti ekonominiais ir kitais interesais besivadovaujančių leidėjų spaudimo?
Ar pajėgia redakcijos apsaugoti žurnalistus nuo trečiųjų asmenų įtakos?
Ar nuomonių įvairovė taikytina kiekvienai atskirai žiniasklaidos priemonei ar ji pasiekiama visos VIP sistemos kontekste?

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 19-32 straipsniuose nurodoma
Žurnalistas turi ištaisyti klaidas ir netikslumus, nelaukdamas, kol įžeistas asmuo prašys tai padaryti.
Vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi teisės prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.
Žurnalistas neturi teisės priimti dovanų, mokamų kelionių, apmokamų atostogų ir kitokio įsiteikimo, kuris gali pakenkti jo nepriklausomumui.
Žurnalistas turi atsiriboti nuo bet kokių mėginimų jam įsiteikti apdovanojimais, privilegijomis.
Turi būti aiškiai atskirta reklama nuo žurnalistų kūrinių.
Draudžiama reklamą pateikti kaip nešališką informaciją ar kitaip ją slėpti.
Žurnalistas neturi reklamai naudoti savo vardo, atvaizdo ir balso, išskyrus tuos atvejus, kai tokia reklama siekiama humanitarinių tikslų.

Vis tik apie vieną svarbiausių profesinės etikos problemų - interesų konfliktą - Kodekse vos užsimenama.
Ar gali žurnalistas priimti menkas dovanas, ar negali jokių, net smulkių dėkingumo ženklų?
Ar realu iš žurnalisto reikalauti atsisakyti trečiosios šalies (institucijos) apdovanojimo?
Ar įmanoma derinti žurnalistinę ir partinę-politinę veiklą (darbas savivaldybės taryboje, Seime )?
Ar gali/negali egzistuoti partinė žurnalistika?
Kaip išlaikyti žurnalistiką nepriklausomą nuo politinės įtakos?
Ar įmanoma derinti žurnalistinį ir viešųjų ryšių darbą?
Mažos rajonų redakcijos stengiasi išlikti kaip įmanydamos, žurnalistas kartu tampa ir reklamos vadybininku, ir užsakomųjų straipsnių kūrėjų. Kaip tokiam žurnalistui išlikti etiškam?
Ar įmanoma išvengti reklamos užsakovo įtakos turiniui?
Mažėjantys pelnai mažina redakcijų išlaidas; kaip pereinant prie sensacingos, populistinės ir garsenybių žurnalistikos išlaikyti etinius standartus?

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 36-43, 54 straipsniuose nurodoma
Žurnalistas neturi skelbti žinių apie privatų žmogaus gyvenimą be jo sutikimo, nebent tos žinios būtų susijusios su viešuoju asmeniu ir yra svarbios visuomenei.
Žurnalistas privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos.
Draudžiama skelbti ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, išskyrus atvejus, kai juos skelbti yra visuomenės (viešasis) interesas.
Draudžiama skelbti duomenis apie asmenį, nukentėjusį nuo nusikalstamos veikos, be to asmens sutikimo, nebent nuo nusikalstamos veikos nukentėjo viešasis asmuo arba skelbti šiuos duomenis yra visuomenės (viešasis) interesas.
Žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas neturi sieti įtariamojo, kaltinamojo ar nusikaltusio asmens priklausymo tam tikrai tautinei, etninei ar socialinei grupei, jo seksualinės orientacijos su jo padarytu nusikaltimu bei tai pabrėžti.

Ar privačių asmenų gyvenimas turėtų būti nušviečiamas atskirai nuo naujienų apie viešuosius, oficialius asmenis?
Ar pirma skundo autorius turėtų įrodyti, jog buvo pasikėsinta į jo garbę ir orumą, pažeistas privatumas, ar pirma žurnalistas turi įrodinėti, jog to nedarė?
Kaip pakeisti situaciją, kad žurnalistas nebūtų paliekamas vienas bylinėtis teismuose su samdytais advokatais, kai tuo tarpu leidėjas tyliai nusišalina?
Kas svarbiau rezonansinėse bylose: visuomenės (viešasis) interesas, teisė gauti informaciją ar privataus gyvenimo apsauga?
Ar pagarba žmogaus asmenybei galioja tik iki jo mirties? Ar iškilios visuomenės asmenybės po mirties jau nevertos pagarbos?

Žiniasklaidos darbuotojų ir savininkų savitvarkos sistema Lietuvoje yra netipiška. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, priimtas 1996 m., o 2005-aisiais keistas ir tobulintas, nepašalino esminio prieštaravimo - mėginimo suderinti samdomų darbuotojų profesinės veiklos ir verslo bei darbdavių etikos.

Kodeksas neatspindi šių aktualių žiniasklaidos problemų

Laikmečio iššūkiai

Naujos komunikacijos priemonės pakeitė žurnalistiką ir žiniasklaidos pramonę, keičia tradicinius darbo metodus. Tinklaraščiuose kiekvienas asmuos gali kurti turinį ir juo dalytis. Socialiniai tinklai tapo svarbiausiu antrosios kartos interneto bruožu, pakeitė įpročius, sukūrė naują naujienų platinimo būdą: vis daugiau žurnalistų naudoja šiuos tinklus kaip informacijos šaltinį ar jos platinimo būdą. Socialiniai tinklai yra geras greito informacijos skleidimo būdas, tačiau jų, kaip šaltinių, patikimumą ne visada galima pakankamai užtikrinti ir jų negalima laikyti profesionalia žiniasklaida. Duomenų tvarkymas socialinių tinklų platformose gali daugeliu atveju būti pavojinga ir paskatinti rimtus žurnalistikos etikos pažeidimus (šiomis priemonėmis reikia naudotis atsargiai).

Modernioje visuomenėje, kurioje gausu informacijos, bet tik žurnalistai gali suteikti informacijai pridėtinės vertės, naudodamiesi savo profesionalumu, etika, gebėjimais ir patikimumu; žiniasklaidos kokybę ir nepriklausomybę galima užtikrinti tik nustatant griežtus profesinius ir socialinius standartus.

Ieškodami atsakymų į iškeltus klausimus, drauge turime mėginti atsakyti į dar vieną paprastą klausimą: kas šiandien yra žurnalistas ir kas jis bus rytoj?
Kas yra naujieji žiniasklaidos rinkos dalyviai: informacijos darbuotojai, turinio tiekėjai, blogeriai, turinio vadybininkai?
Ar naujųjų rinkos dalyvių teisės prilyginamos žurnalistų teisėms?
Ar naujiems rinkos dalyviams galioja tie patys etikos standartai?

***
Klausimų daug. Atsakymų į juos turėtume ieškoti visi drauge.

Viktoras Trofimišinas
LŽS Etikos komisijos pirmininkas