SPRENDIMAI

LŽS Etikos komisija išnagrinėjo Viliaus Semeškos 2013-07-18 prašymą ištirti ir įvertinti, ar Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, Druskininkų miesto savivaldybės administracijos Dokumentų ir informacijos skyriaus viešųjų ryšių specialistė Ramunė Šeštokienė, leidinyje „Mano Druskininkai" ir Druskininkų savivaldybės tinklapyje prisistatanti žurnaliste, savo elgesiu ir veiksmais nepažeidžia Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnio ir kitų to paties kodekso straipsnių.

Kreipimosi autorius mano, kad R. Šeštokienė yra įsipareigojusi ir Druskininkų miesto savivaldybės administracijai, ir leidiniui „Mano Druskininkai". V. Semeška nurodo, kad vienais atvejais prisistatydama kaip žurnalistė, kitais - kaip savivaldybės darbuotoja, R. Šeštokienė pateikė tendencingus su V. Semeškos asmeniniu gyvenimu, jo praeitimi ir karjeros perspektyvomis susijusius klausimus, rinko jį kompromituojančią, jo garbę ir orumą žeminančią informaciją ir viešino ją Druskininkų savivaldybės tinklapyje ir leidinyje „Mano Druskininkai".

Susipažinusi su skundo turiniu, Komisija toliau gilinosi ir aiškinosi tuos dalykus, kuriuos yra kompetentinga nagrinėti - t. y. Lietuvos žurnalistų sąjungos narės korespondentės R. Šeštokienės elgesio atitikimą profesinės etikos normoms.

Paaiškinime Komisijai R. Šeštokienė nurodė esanti įsitikinusi savo teisumu ir nesijaučia nusižengusi profesinei žurnalisto etikai. Žurnalistė nurodo, kad Druskininkų savivaldybė yra pagrindinė jos darbovietė, o žurnalistinę veiklą (publikacijų rengimą leidiniui „Mano Druskininkai") ji vykdo pagal autorinę sutartį, sudarytą su juridiniu asmeniu „Druskininkų švietimo centras". R. Šeštokienė paaiškino, jog bendraudama su interesantais savivaldybėje, prisistato kaip viešųjų ryšių specialistė, o rengdama publikacijas leidiniui - žurnaliste. R. Šeštokienė neįžvelgia kliūčių derinti abi šias veiklas. Priduria, jog darbo sutartis su Druskininkų miesto savivaldybe nedraudžia jai užsiimti žurnalistine veikla, o Darbo kodeksas ir kiti darbo teisę reglamentuojantys teisės aktai irgi numato tokią galimybę. R. Šeštokienės teigimu, žurnalistines publikacijas ji rengia laisvu nuo darbo savivaldybėje laiku.

Paaiškindama V. Semeškos skundžiamą atvejį, R. Šeštokienė nurodo, kad su V. Semeška telefonu bendravo kaip žurnalistė, rinkdama informaciją publikacijai „Mano Druskininkams", tačiau suklydusi prisistatė Savivaldybės viešųjų ryšių specialiste.

LŽS Etikos komisija, nagrinėdama situaciją žurnalistų profesinės etikos požiūriu, nekvestionavo R. Šeštokienės darbinių santykių ir darbų derinimo galimybės teisėtumo. Etikos Kodeksas apima už įstatymo paragrafą jautresnius ir subtilesnius dalykus. Būtent jie ir kėlė susirūpinimą.

Komisija vadovavosi nuostata, kad netoleruotinas yra žurnalistinės veiklos derinimas su darbu valdžios, valstybinėse, savivaldos institucijose, politinėse organizacijose, reklamos, viešųjų ryšių, ryšių su visuomene srityse.

SPRENDIMAS

Susipažinusi su visa turima medžiaga, Komisija nusprendžia:
LŽS narė korespondentė R. Šeštokienė pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 str.

MOTYVACIJOS PAAIŠKINIMAS

Nagrinėdama situaciją, Komisija kėlė klausimą, ar gali lojalus savivaldybės administracijos viešųjų ryšių specialistas tuo pačiu metu būti nešališku, objektyviu žurnalistu profesionalu? Pasijusti laisvu nuo darbo metu nepriklausomu nuo savo pagrindinio darbdavio žurnalistu ir veikti nepaisant jo valios ir interesų? Tuomet tektų sutikti, jog ir per pietų pertrauką savivaldybėje dirbantis žurnalistas gali pasijusti profesionalu ir principingai vykdyti žurnalistinę veiklą, o pertraukai pasibaigus vėl taptų pagrindiniam darbdaviui lojaliu darbuotoju, besistengiančiu uoliai atlikti savo pareigas ir pateisinti darbdavio lūkesčius.

Kad nėra paprasta atskirti, kada ir kas esi tokioje situacijoje, liudija ir R. Šeštokienės suklydimas bendraujant su V. Semeška. Kai žurnalistas yra dviejų ponų tarnas ir yra įsipareigojęs dviem institucijoms, tada akivaizdžiai yra pažeidžiamas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 25 straipsnis, imperatyviai nurodantis, kad, vykdydamas savo veiklą, žurnalistas neturi prisiimti jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui.

Tačiau situacija painesnė nei iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Iš esmės šiuo atveju tėra tik „vienas ponas" - Druskininkų savivaldybė, kuri yra pagrindinė R. Šeštokienės darbdavė ir kuriai pavaldus Druskininkų švietimo centras leidžia savaitraštį „Mano Druskininkai". R. Šeštokienė yra dvigubai įsipareigojusi savivaldybei ir tokiomis aplinkybėmis yra sudėtinga likti ištikimai žurnalisto profesijos principinėms nuostatoms. Galbūt situacija galėtų būti vertinama kitaip, jei Lietuvoje oficialiai egzistuotų valdžios (savivaldybės) žurnalisto statusas, tačiau mėginimas realizuoti tokį tikslą kertasi su viešuoju interesu, o pati tendencija daro nepataisomą žalą žurnalistikai.

Interesų konflikto problema žurnalistikoje pastaruoju metu tampa vis dažnesnė ir aktualesnė, vis daugiau kolegų žurnalistų atsiduria nemalonioje ir pavojingoje interesų konflikto zonoje. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas vėluoja atsiliepti į šią aktualią problemą, kuri pasireiškia įvairiomis formomis ir aspektais. Pastarasis atvejis iliustruoja interesų konfliktą, kylantį derinant žurnalistinę veiklą ir darbą viešųjų ryšių srityje.

Žurnalistas ir viešųjų ryšių specialistas vykdo skirtingas misijas: pirmasis tarnauja visai visuomenei, teikdamas objektyvią informaciją, antrasis formuoja visuomenės nuomonę, tarnauja partijai, savivaldybei ar kitai institucijai, reikšdamas jos interesus ir visuomet išlikdamas vienoje barikadų pusėje su darbdaviu. Mėginimas abejas funkcijas vykdyti vienu metu neišvengiamai sukelia interesų konfliktą. Būtent tai ir nutiko kolegei R. Šeštokienei, kurios bendradarbiavimas leidinyje „Mano Druskininkai" iš esmės gali būti vertinamas kaip savivaldybės administracijoje atliekamų viešųjų ryšių specialistės funkcijų tąsa. Tokioje situacijoje nepažeisti profesinės etikos normų, išvengti konflikto yra neįmanoma.

Komisija vertina kolegės R. Šeštokienės profesinius praeities nuopelnus, bet žurnalisto karjera kiekvieną dieną prasideda iš naujo: žurnalistas turi būti atidus, atsargus, įžvalgus ir atsparus. Kiekvieną dieną rinktis ir nepamiršti, kad ką nors gaudamas, dažniausiai kažko ir netenki. Kad už viską tenka mokėti. Į spąstus šiandien pakliūti gresia ne vienam net ir senam žurnalistikos vilkui. Situacija žurnalistikai yra nepalanki, o pasirinkimai nelengvi. Ir vis tiek nelieka nieko kito, tik rinktis.

LŽS Etikos komisija atkreipia dėmesį, jog situacija, kai viešųjų ryšių darbuotojai gali būt žurnalistų profesinio susivienijimo nariais (turintys žurnalistų išsilavinimą) įneša painiavos ir nesusipratimų - visuomenei vis sunkiau susivokti, kas iš tikrųjų yra toji žurnalistika ir ko iš jos galima tikėtis bei reikalauti. Kartais į tuos klausimus nebeatsako ir  patys žurnalistai, kurių vis daugiau, savo valia ar gyvenimiškų situacijų verčiami, pila vandenį ant savų ir svetimų girnų.

Rezultatas skaudus - nukenčia žurnalisto profesijos prestižas, smunka skaitytojų pasitikėjimas žurnalistu, žurnalistas neatlieka savo misijos.

Viktoras Trofimišinas
LŽS Etikos komisijos pirmininkas