2020 m. rugsejo 18 d., Penktadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Kovo 18-ąją iškilmingai pristatyta aštuonioliktoji žurnalistės knyga!

2010-03-19
 
Vladimiro Beresniovo nuotraukoje: LŽS Kauno apskrities skyriaus valdyba savo posėdyje spręs, ar Marijos Macijauskienės knygą pristatyti 2010 metų V.Kudirkos ar V.Gedgaudo premijoms

Vladimiro Beresniovo nuotraukoje: LŽS Kauno apskrities skyriaus valdyba savo posėdyje spręs, ar Marijos Macijauskienės knygą pristatyti 2010 metų V.Kudirkos ar V.Gedgaudo premijoms

Vidmantas Miškinis

 

Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune į poetės, eseistės, literatūrologės , Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungų narės Marijos Macijauskienės 80-mečio jubiliejinį kūrybos vakarą sutraukė daugybę skaitytojų. Nors jubiliatė spalvinguose pakvietimuose įrašė:“Jokios gėlės! Knygą bus galima įsigyti!“, vieni kauniečiai išgirdo jos prašymą, o kiti tradicijos nepažeidė. Buvo ir pavasarinių žiedų, įteiktų mielai rašytojai ir žurnalistei, buvo daug parduota ir naujausios knygos „Žingsnis po žingsnio...“egzempliorių.

 

Kūrybos vakarą pradėjo muziejaus, kuriam daug metų rūpestingai ir sumaniai vadovavo jubiliatė, direktorė, rašytoja Aldona Ruseckaitė. Aštuonioliktą, labai brandžią esė knygą apžvelgė Kauno rašytojų sąjungos pirmininkas, kuris yra ir LŽS narys, Viktoras Rudžianskas. Kauniečių žurnalistų sveikinimus perdavė LŽS skyriaus valdybos narys, senjorų klubo MES pirmininkas Vladimiras Beresniovas, kuris yra ir šios puikios knygos dailininkas.

 

Marijos Macijauskienės kūrybą skaitė aktorės Doloresa Kazragytė ir Liucija Zorūbaitė, o grojo smuikininkė Kristina Katavičiūtė. Žvali ir energinga knygos „Žingsnis po žingsnio...“ autorė,  kaip visada įdomiai, įtaigiai kalbėjo apie savo gyvenimą ir kūrybą. Kauno Maironio literatūros muziejuje surengta įdomi  jubiliatės dokumentinių forografijų ir  knygų paroda.

 

„Didžiausias turtas – Žmogus, Meilė, Taurumas. Išmokim saugoti juos. Ir – džiaugtis Gyvenimu, kuriam savo darbus dovanojam“ - taip užrašyta paskutiniame  net 37 lankų knygos „Žingsnis po žingsnio...“ viršelyje. Šias mintis autorė skiria savo herojams, o skaitytojai – Marijai, kuri savo gyvenimu ir kūryba visa tai įrodė.

 

Žodyje skaitytojams M.Macijauskienė teigia: „Tie tarpuvaldžiai švirkšte švirkščia į paviršių visas padugnes. O čia po hitlerinės okupacijos - nauja ir naujos kariaunos gretose, anot smolenskiečio rašytojo Beltiukovo, buvo į kariuomenę permesti iš kalėjimų recidyvistai... Ir, kur apsistodavo žygiuodami, ten skundikų netrūko: „...žiūrėkit, tas ūkininkas turi tris karves...“  „O tas gerai gyveno, turi gražią dukrą...“ Taip pampo lyg šunvotės kaimynų pavydas. O kas tom svetimom padugnėm, by tik delmonų gaus ir be jokio vargo, be jokio rūpesčio...

 

Kaunas buvo apvarvėjęs. Vokiečių okupantų armija, pasitraukdama, kurio turto negalėjo pasiimti, išsprogdino, pavyzdžiui, elektrinę. Spaustuvės, fabrikai, butai ištuštinti. Dalis gyventojų buvo 1941-ųjų birželio 14-ąją išvežti į Rusijos tyrus, kiti - Vokietijos konclageriuose. Didžiuma žmonių, bijodami patekti į NKVD spąstus, išbėgo į Vakarus, tikėdami greit grįžti, nes Amerika neduosianti okupuoti Pabaltijo valstybių... Tos šnekos (gal jos buvo kuriamos specialiai) pražudė tūkstančius jaunų vyrų, o kitų - sąžines. Kaune liko ir daug dorų žmonių, nenorėjusių palikti gimtosios žemės, tikėdami ją išsaugoti. Ir saugojo. Tik šaltis, skurdas, badas buvo neišpasakyti. Galėjai uždust dėl kiekvienos minutės nežinios, bet reikėjo gyventi ir prikelti miestą gyvenimui. Kaip viralui reikia druskos, kaip žolei, nuskurdintoj karų žemei reikia vandens, kad išgyventų, miestui, Lietuvai, reikėjo Žodžio. Žodžio, kad jis primintų kas esame, kokie dvasiniai turtai garantuoja Lietuvos, jos kultūros, jos kalbos, jos žmonių išlikimą.

 

O tose išdaužytose tarpuvartėse dažnai būdavo paspendžiami spąstai. Žiūrėk, randa kokį inteligentą netoli geležinkelio... Pavyzdžiui, poetą Kazį Jakubėną jau be gyvybės žymių, arba Vilniaus griuvėsiuose kybantį kompozitorių Juozą Pakalnį... Taip ir gyvenom. O žiurkės lakstė govedom; ne tik tie apkūnūs gyvulėliai; gatvėse ir kapinėse, kurios Vytauto prospekte, prestižinėje amžino poilsio vietoje, atiminėjo, nurenginėjo be jokių skrupulų kitos žiurkės, taip vadinami „juodieji katinai.“ Ir žmonės gyveno tarp įvairiausių žiurkių, nevilties, nežinios, kabinosi į prasmę, į tikslą, ir jiem reikėjo Žodžio, kad tas noras Išlikti nesutrūkinėtų, nesuskeldėtų, kaip Aleksoto tiltas per 1946-ųjų didįjį potvynį. Reikėjo prikelti Žodį ir Tikėjimą.

 

Privalom atiduoti pagarbą tiems, kurie, nebodami įvairiausių pavojų, kėlė Žmogų, lyg nusmelkusį medį Gyvenimui. Žinau, kad šie mano darbai nėra tobuli, tačiau tai - paliudijimai ateities kartom, mūsų kultūros istorijos baltom dėmėm pridengti. Dėliojau „gabaliukus“ taip, tarsi eidamas Didžiuoju keliu vienąkart sutinki nematytą asmenybę, o jau po kiek laiko susitikęs ir šnekteli.Ši knyga - tai mano meilės gimtajai Lietuvai įrodymas. Tai Viešpaties man duotos pareigos atšvaitai.

/Autorė, 2009 11 20/

 

P.S. Rasite su manim bevaikščiodami Stotis, tarsi stabtelėjimus pamąstyti. Pirmasis - bandymai parašyti novelę ar apsakymą, nes tai mano širdžiai artimiausi žanrai. Antrasis stabtelėjimas - Paraštėlės, kurios, tarsi taškas ant i ar ė, ir turi ne vienareikšmę prasmę. Ir galiausiai - esė forma dabartinio gyvenimo, dėl kurio bėdų man skauda širdį, antspaudai. Dėkoju tiems, kurie knygą perskaitys iki paskutinio puslapio”.

 

Marijos Macijauskienės esė knyga “Žingsnis po žingsnio…” naujas, didelis, puikus, prasmingas kūrybinio darbo  rezultatas. LŽS Kauno apskrities skyriaus valdyba savo posėdyje spręs ar pristatyti  aštuonioliktąją kolegės knyga 2010 metų V.Kudirkos ar V.Gedgaudo premijoms.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-03-22 20:37
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media