Aktualijos

Tomas Jarusevičius

Asmeninės interneto svetainės - populiari priemonė siekiant pristatyti save. Jas turi politikai, šou verslo atstovai ar kiti žinomi visuomenės veikėjai. Pasirodo, kad tokiu būdu į viešumą nori išlįsti ir su kriminaliniu pasauliu siejami veikėjai. Neseniai pradėjo veikti tinklalapis daug ką pasakančiu adresu www.henrikasdaktaras.lt. Galima buvo tik spėlioti, ar tai išties Kauno kriminalinio pasaulio autoritetu dažnai tituluojamo vyro asmeninė svetainė, ar kažkas tik pasinaudojo gerai žinomu Henyte praminto „daktarų“ gaujos šulo vardu.

Prieš kelias dienas „Kauno dienos“ redakciją pasiekė elektroninis laiškas, pasirašytas H.Daktaro žmonos Ramutės Daktarienės vardu. Jame trumpai pristatytas šis interneto puslapis: „Kadangi apie H.Daktarą pateikiama informacija dažnai būna tendencinga arba klaidinanti, o pačiam H.Daktarui neleidžiama kontaktuoti su žurnalistais, tuo tikslu yra sukurta interneto svetainė www.henrikasdaktaras.lt.“ „Kauno dienos“ žurnalistams susisiekus su R.Daktariene, moteris plačiau papasakojo apie savo užmojus eiti į viešumą: „Esame juodinami ir šmeižiami atskirų žurnalistų ir netgi politinių grupuočių. Norime, kad visuomenė žinotų ir kitą pusę.“

Internete viešai prieinama informacija byloja, kad H.Daktarui dedikuotos interneto svetainės adresas buvo užsakytas dar praėjusių metų rugsėjo 26 dieną. Jo šeimininku nurodomas ne kuris nors Daktarų šeimos narių, bet Valdas Monginas. Tas pats asmuo puslapio apačioje įvardijamas ir kaip pačios svetainės autorius. „Nei aš, nei vaikai nesame dideli kompiuteristai, todėl tikrai reikėjo šios srities specialistų pagalbos. Svetainė pradėjo veikti maždaug prieš mėnesį, bet dar buvo po truputį tobulinama, tvarkoma, o dabar viskas jau lyg ir sustyguota taip, kaip norėjosi“, - pasakojo R.Daktarienė.

Reikia pripažinti, kad tinklalapio dizainas niekuo neišsiskiriantis ir gana paprastas. Tituliniame lape pateikiamas trumpas svetainės pristatymas ir pagrindiniai tikslai. Teigiama, kad pastaruoju metu tiek iš politikų lūpų, tiek ir iš „ekonominių bei žiniasklaidos grupių ar kitų suinteresuotų asmenų“ viešojoje erdvėje pasigirsta tendencinga žmones klaidinanti informacija.

Antruoju svetainės tikslu nurodytas siekis „užkirsti kelią tendencingiems teisėsaugos institucijų kurpiamiems „įrodymams“. Esą yra žinomas ne vienas atvejis, kai pareigūnai šantažuodavo žmones ir versdavo melagingai liudyti prieš H.Daktarą mainais už tai jiems siūlydami laisvę ir „neliečiamybę“. Čia pat pridurta, kad yra ir tokių sąžiningų žmonių, kurie nesutiko su tokiais pasiūlymais ir jų atsisakė. Pastarųjų prašoma atsiliepti, kad drauge, bendromis pastangomis būtų užkirstas kelias „tolimesniems neteisėtiems teisėsaugos pareigūnų veiksmams fabrikuojant bylas prieš H.Daktarą.“

Tą patį R.Daktarienė pakartojo ir telefonu. Ji neatmetė, kad interneto svetainė būsiąs pirmas, bet ne paskutinis žingsnis siekiant viešumos: „Tikrai manau, kad imsiuosi ir kitų, papildomų veiksmų, bet viską dar reikia gerai apgalvoti.“ Apie tai, kad tinklalapį sukūrė ir jame lankosi išties H.Daktarą palaikantys žmonės, liudija dešinėje pusėje esantis apklausos langelis su klausimu: „Kaip galvojate, ar Henriko Daktaro atžvilgiu vykdomas susidorojimas?“ Du trečdaliai respondentų atsakė „Taip“ ir tik viena trečioji mano priešingai.

R.Daktarienė žadėjo, kad karts nuo karto tinklalapio turinys bus papildomas. Ar ten atsiras paties H.Daktaro pasisakymų, ji pažadėti nesiryžo, mat kol kas ir pati galinti su vyru bendrauti tik laiškais. Pastaruosius R.Daktarienė gauna su antspaudu „Tikrinta“. Moteris įsitikinusi, kad pareigūnai jos ir vyro susirašinėjimą akylai seka ir cenzūruoja, nors tai ir draudžia Europos žmogaus teisių konvencijos vienas iš straipsnių.

Tiesa, skiltyje „Komentarai“ paliktus svetainės lankytojų atsiliepimus ir palaikymo žodžius R.Daktarienė žadėjo perduoti šiuo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje suėmime dienas leidžiančiam savo vyrui. Atspausdintus lapus ji ketina nusiųsti arba perduoti per H.Daktarui atstovaujantį advokatą.

Prisimindama pernykštį H.Daktaro sulaikymą Bulgarijoje, Varnos kurorto pašonėje, R.Daktarienė sakė, kad buvimas skyrėsi nuo situacijos Lietuvoje, kaip diena nuo nakties: „Ten aš jaučiausi tvirtu žmogumi. Bendrauti su vyru galėjau daug dažniau - mes ir susitikdavome ir susiskambindavome. Dabar, kai jis pargabentas į Lietuvą, dar nė sykio negavau leidimo pasimatyti. Net paskambinti jis negali, kad išgirstų vaikų balsus. Pareigūnai bijo, kad aš kokio nors poveikio nepadaryčiau, bet jei norėčiau, jau seniai būčiau tuo užsiėmusi. Dabar net nežinau, kaip jis ten būdamas atrodo.“