Archyvas :: Pradėti, bet nebaigti „Gyvenimo vieškeliai“...
Alberto Švenčionio nuotraukoje: 2008-ųjų gegužės 8-ąją Vytautas Andrejaitis džiaugėsi tik ką įteiktu medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“, o birželio 19-ąją jau buvo pašauktas į Amžinybės vieškelį...
Juozas Kundrotas
Antrus iš eilės senuosius metus LŽS Kauno apskrities skyrius palydi be Vytauto Andrejaičio. Puikus žurnalistas, geras organizatorius, linksmiausias visų susibūrimų dalyvis - jau ilsisi Petrašiūnų pantione... Dabar spaudos ir televizijos žurnalistui Vytautui Andrejaičiui būtų 74-eri. Būtų...
Vytauto paveikslas ir darbai jau šmėžuoja tik artimųjų, bičiulių ir kolegų prisiminimuose. Nors V. Andrejaičio regėjimas jau buvo gerokai apsilpęs, bet jis, nesiskųsdamas, gal dėl savo žemaitiško užsispyrimo arba nežinojimo, kad nepagydoma liga jau artina atsisveikinimą su gyvenimu, pradėjo rašyti naują atsiminimų knygą ...
Vytautas Andrejaitis yra parašęs ir išleidęs keturias savo publicistikos knygas: “Pėdsakai“, „Prieslenksčio eskizai“, „Pėdos po saule“, „Per laiko tolumas“. Taip pat sudarė ir parengė knygą „Žurnalistai. Apie laiką ir save“. O kai užklupo mirtina liga, ėmėsi rašyti savo svarbiausią apmąstymų knygą „Gyvenimo vieškeliuose“. Nespėjo. Išėjo iš šio pasaulio 2008-ųjų birželyje.
Žurnalisto parašyti pirmieji dvidešimt penki puslapiai (kompiuterinis variantas) byloja, jog norėta esmingai apžvelgti nueitą savo gyvenimą, kuris buvo „pakankamai dosnus ir gailestingas“, tačiau ne be paklydimų. Dėl to šįkart tokia akivaizdi ir negailestinga saviplaka. Poetizuojama gimtinė, tėvų sodyba, kurioje prabėgo nerūpestingos vaikystės dienos, šiltai piešiami tėvų ir vyresniosios sesers Aldonos paveikslai; patriarchaliniai santykiai saugo ir guodžia...
Su meile kolega rašo apie vienmetį ąžuolą, kurį Vytauto atėjimo į šį pasaulį proga kieme pasodino tėvas. Ąžuolas suvešėjo, išsišakojo, atlaikė visas laiko ir valdžių negandas. Andrejaičių sodyba Akmenės rajone galingų traktorių buvo nugriauta, bet ąžuolas tebelapoja. Tas galingas Lietuvos medis autoriui visada žadino malonius jausmus ir prisiminimus.
„Aš iš tavęs, ąžuole mano, semiuosi kantrybės. Čia mūsų abiejų šaknys. Tavo tvirtesnės, nes keleriopai praaugai mane“, - skaitome nostalgiškas eilutes. Jo kolega ilgėdavosi kaip artimo žmogaus, galinčio daug ką paliudyti, priminti...
Taigi knygos pradžia žadėjo gilių įžvalgų, apmąstymų, pranokstančių konkretaus laiko ir erdvės rėmus. Jau senkant paskutinėms jėgoms, Vytautas stoiškai rašė:“ Norėčiau būti kremuotas. Pelenai tegul būna išbarstyti gimtinėje prie mano ąžuolo ir į Nemuną, kurį myliu ir prie kurio ilgiausiai gyventa“.
Vis dėlto kremuoti Vytauto Andrejaičio palaikai ilsisi Petrašiūnų kapinėse. Kauniečiai žurnalistikos senjorų klubo „Mes“, kurį 2004 metais įkūrė šis darbštus plunksnos ir eterio brolis bei nepralenkiamas išvykų po Lietuvą įkvėpėjas ir organizatorius, nusprendė: antrųjų Vytauto mirties metinių proga paimti iš Kauno Panteono kalnelio saują smėlio ir nuvežti Žemaitijon, prie vis dar ošiančio Andrejaičių ąžuolo!