Komentarai

Rūta Kanopkaitė 

„Su kuo sutiksi tu Naujus Metus, su kuo praeitin palydėsi senus…“ Jau baigėsi gruodis, ir šie  žodžiai nėra tik nostalgiška dainos citata. Nors Naujųjų  Metų šventimą seniai užgožė Kalėdos, jie vis vien tebėra ypatinga data. Laiko virsmą mūsų širdyse apgaubia lūkesčiai, nauji planai, viltys, nekasdieniška nuotaika.

Daugelio tautiečių sąmonėje Naujųjų Metų ištikimi palydovai buvo varpų muzika, „Traviata“ ir Štrauso valsai. Bet laikui bėgant šventės pažai iškriko, išbarstė savo žėrinčias plunksnas. Juos išvijo ekranus ir scenas tiesiog spiečiais užplūdę vampyrai, serijiniai žudikai, kraugeriški  svyniai todai, sumalantys savo klientus į faršą pyragėliams. Neatsilikdamas nuo mados ir  nacionalinis transliuotojas tamsiais gruodžio vakarais ėmė rodyti  tokias klaikybes, kokių nesusapnuotų nė mirtinai nusitašęs ir elektros skydinėje kietai įmigęs  pilietis...

Ilgametės „Traviatos“ tradicijos, primenančios  profesionaliojo Lietuvos operos teatro gimimą Kaune 1920 metų gruodžio 31-ąją, buvo be sentimentų atsisakyta prieš keletą metų. Spektaklio tuomet neliko nei tą tradiciją pradėjusioje buvusioje laikinojoje sostinėje, nei Vilniuje. Kodėl reikėjo tą daryti,  rimtų argumentų iš teatralų ir muzikų neišgirdome. Tiesiog buvo abstrakčiai papostringauta apie atsinaujinimą, permainų poreikį, o tokios „smulkmenos“ kaip publikos nuomonė niekas negvildeno, apklausų nerengė. Nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Gintautas Kėvišas dar 2002-ųjų pabaigoje spaudos konferencijoje paskelbė griežtą nuosprendį Naujųjų išvakarėse  rodomai „Traviatai“: esą tai ne tradicija, o rutina. Tačiau atrasti jai lygiaverčio pakaitalo taip ir nepavyko.  Todėl prie paniekintos tradicijos teko sugrįžti.        

Vilniaus nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje paskutinį šių metų vakarą vėl skambės „Traviata“, daugelio mūsų suvokime tapusi būtinu  Senųjų metų palydėjimo ritualu. Kauno muzikiniame teatre uždanga „Traviatai“ pakilo gruodžio 30-ąją, o Baltijos televizija  šį kauniečių spektaklį parodė gruodžio 31-osios vakarą.  Gal toji kelerių metų pauzė buvo reikalinga kaip pamoka? Gal kitaip  lietuviškieji meno ir kultūros administratoriai nebūtų  suvokę: yra dalykų, kurių nustumti į užribį, pakeisti juos kitais tiesiog neįmanoma. Nei iš papelijusio marksistų archyvo ištrauktomis, tik naujoviškai pervadintomis idėjomis, nei kokiais nors „artotlonais“. 

Sykį išgirdau Kauno filharmonijos direktoriaus Justino Krėpštos prisipažinimą: kol šventiniuose paskutinės gruodžio dienos koncertuose buvo grojamas vien Štrausas, žmonės veržte veržėsi. Programą papildžius  kita muzika, publikos išsyk sumažėjo. Tada ką tik grįžęs iš Osnabriuko J.Krėpšta pasakojo - ir Austrijoje, ir Vokietijoje gerokai iki Kalėdų ore sklando Štrauso muzika, o paskutinėmis gruodžio dienomis ji liejasi visur, vydama šalin tamsą ir niūrias mintis. Kodėl Lietuvoje kažkas už mus nusprendžia, kad gerą nuotaiką ir geras tradicijas reikia dozuoti?..

Šventės turi savo dėsnius, ritualus, simbolius, ir jų nereikėtų stengtis apversti aukštyn kojomis. Eksperimentų, naujovių, kitokios saviraiškos gerbėjams  šiandien sočiai pakanka ne tik uždarų, bet ir viešųjų  erdvių. Vienadieniams barškalams Vilniuje iššvaistyti Europos - kultūros sostinės milijonai, o surūdijusio vamzdžio „Arką“ Neries pakrantėje netgi stengtasi  nominuoti Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Tačiau pagrindinėse salėse ir aikštėse norisi tradicijos, laiko patikrintų vertybių  auros. Nes būtent ji žmonėms suteikia saugumo, pastovumo jausmą, kurio šiandien taip reikia. 

Pasvajokim: būtų šaunu, jei kitąmet prie Kalėdų eglučių kasdien iki Trijų Karalių  skambėtų šventiška muzika. Taupant pakaktų populiarios klasikos įrašų. Dar puiku būtų atsigerti karšto vyno su meduoliais, kuriuos patiektų, tarkim,  pasakų nykštukais ar Hanzos klestėjimo laikų miestelėnais persirengę pardavėjai… O jei dar prekystalis būtų panašus į Kalėdų Senelio roges ar senovinį vežimaitį…Kažką panašaus esu mačiusi Taline. Gal kada nors ir mūsų  verslininkai pasimokys iš kaimynų bent per didžiąsias šventes, ne tik virkaus, kad pirkėjai taupo, o vartojimas mažėja?

Prieš Kalėdas „Akropolyje“ dairiausi dovanų. Stabtelėjau prie meistro, pardavinėjusio medinius virtuvės rakandus. Jie buvo ne tik brangūs, bet ir išdrožti  be kruopelytės fantazijos - šaukštų kotai kaip kastuvų, nė kiek nepagražinti. Taip ir nenupirkau nieko. Bet palikau avanso - kelias idėjas, įvyniotas į savo klausimus: ar neturite žuvies, kriaušės  arba kiaulės formos mažų pjaustymo  lentelių, ant kurių būtų galima maistą patiekti? Žinoma, neturėjo. Jo lentos buvo tiesiog lentos. Bet jeigu meistras  nežioplas, mano „šventinę dovanėlę“ išsilukštens.

Visiems linkiu 2010 metais sėkmingai išgliaudyti tuos prizus siurprizus, kuriuos pamėtės gyvenimas. Nebijokime netikėtumų ir nesėkmių - juk ne veltui sakoma: kai užsitrenkia durys, kažkur atsidaro langas.

„Šeimininkė“