Komentarai

Rasa Baločkaitė

Nuo to laiko, kai griuvo Berlyno siena, riba tarp Rytų ir Vakarų pasidarė neaiški, nenusakoma. Būta įvairių bandymų tą ribą vėl nubrėžti – pagal pragyvenimo lygį, tolerancijos, pakantumo laipsnį, vartojimą, gyvenimo būdą... Kažkas bandė šitam tikslui pasitelkti net tualetus – esą, Vakarai prasideda ten, kur bjaurumas iš gyvenimo ištremtas į parodų sales, o pats gyvenimas švarus, lyg sterilizuotas, o unitazai, cituoju Milana Kundera, tarsi balti lelijų žiedai...

Vakarų miestai, kur piliečiai tarsi suaugę su savo valstybe... tvarkingai funkcionuoja jos nustatytuose grafikuose ir maršrutuose... Kur laiku, visuomet pagal tvarkaraštį, atvyksta traukiniai, o autobuso bilietus internetu gali užsakyt porai mėnesių į priekį. Žmonių kūnai ir prekės tvarkingai juda nustatytais grafikais, viskas turi savo laiką ir savo kainą, tas skaidrumas,  - aiški, tarsi perregima būtis.... Iškritęs iš tų maršrutų, Vakarų žmogus jaučiasi nejaukiai, jaučiasi diskomfortabiliai, ir sutrikęs dairosi aplinkui... – Rytuose, kita gyvenimo leksika ir gramatika, ir žmogus neranda jam įprastų, lengvai atpažįstamų orientacinių ženklų.

Iš ko atpažinsi Rytų Europos miestą... – jį išduodantys nedisciplinuoti elementai, nesuvaldyta stichija, - tai babuškos ir maršrutkos. Tiek viena, tiek kita seniai tapo tarptautiniu žodžiu – angliškai rašoma - babushka ir marshrutka  - visi supranta... Fenomenas, plačiai paplitęs, bet mažai išnagrinėtas, nieko nepadarysi, intelektualai mėgsta aprašinėti savo gerai pažįstamus objektus – shopping mall‘us ir oro uostus... Babuškos ir maršrutkos jiems - terra incognita....

Maršrutkos, šitos judančios komunalkos... Laikinas emocinio bendrumo, solidarumo jausmas - perduoti pinigus, palaikyti daiktus, priimti vaiką ant kelių, pasislinkt.... Čia, vis dar galioja žodiniai susitarimai – vairuotojas sustos ten kur paprašysi... Jeigu miesto pakraštys ištuštėjęs ir beviltiškai apmiręs – sutrumpins maršrutą. Jeigu lyja, o jis gerai nusiteikęs – parveš ir iki namų. Vaikai, veidukai purvini, šaukia – dėde, dėde, ar pavešite mus tris už dviejų kainą...? Ar paveš? Jei patiksit, gal ir paveš...

Autobusai ir troleibusai, - oficialūs lyg kostiumuoti ministerijos klerkai... O maršrutkos pripildytos suasmenintų simbolių ir ženklų – kryželis, ikona, savo krūtis demonstruoja greta viena kitos visai nesipykstančios dvi Madonos – Madona (dainininkė, pusiau apsinuoginusi) ir Madona (Dievo motina, maitinanti kūdikėlį....), G8 šalių vėliavėlės, nežinia iš kur atklydęs Jungtinių Tautų ženklas, ir ant spyruoklės pritaisyta kretanti šuns galva. Semiotinis partizanavimas, prasmių kokteilis, iš tarptautinės politikos diskurso, religinių sentimentų ir pop kultūros nuotrupų kuriama tapatybė...

Maršrutkos kaip mažoji politika... Perfrazuojant Gilleso Deleuze ir Felix’u Guattari  - lankstūs, lyg šakniastiebio atžalos, rizomatiniai, jų maršrutai, dinamiška ir judri terpė, nemėgstanti savęs apibrėžti, schematizuoti... Alternatyva gigantiškam valstybės kūnui, tam galingam Panoptikonui - steriliam, suponuojančiam hierarchinius santykius, abstrakčias taisykles ir tapatybes, stebinčiam, kontroliuojančiam, siekiančiam centralizuoti...

Maršrutkos yra vyrų sfera. Kaip sakydavo vienas šovinistiškai nusiteikęs bičiulis, moterys dažniau vairuoja troleibusus nei autobusus, nes troleibusas „pririštas“, savo „ūsais“ organiškai suaugęs su maršrutu, jis niekur nenuklys.... Maršrutkos,  jos prie nieko nepririštos -  jos yra vyrų sfera – vyrų, kurie neverkia, kurie nerodo jausmų, kurie neina tėvystės atostogų... Kurie bravūriškai laviruoja transporto kamščiuose ir persirikiuoja į kitą eismo juostą be eilės. Cigarečių kvapas ir gatvės slengas, rusiškas popsas ir kartais -  rusiški keiksmažodžiai... Tik kartą mačiau maršrutką vairuojančią moterį, greičiau – merginą, nors, reikia pasakyt – lėktuvą pilotuojančias moteris mačiau bent keturis kartus...

Babuškos yra tylioji kasdienybės pusė, - pasyvumus, nutildytas moteriškumas, laukimas. Buvimas paraštėse. Pasyvus moteriškumas, bežodis ir bežadis, - jos niekur nesiveržia, jos visada čia, jos tik kantriai laukia... ir šypsosi... net kai svilina saulė ar užklumpa perkūnija ir lietus. Mikro politika, išgyvenimo strategijos tų, kurioms sunku išgyventi - dažniausiai, jos prekiauja įvairia smulkme, vilnonėmis pirštinėmis ir kojinėmis, kvepiančio vaško žvakėmis, obuoliais ir bijūnais, turgeliuose ar tiesiog pakelėse jos prekiauja žemuogėmis, mėlynėmis, skintomis gėlėmis... Kurortuose, jos nuomoja kambarius... – dažniausiai, senuose ir senamadiškuose namuose... Jos dalijasi kambariais ir atsiminimais.

Kai vėlyvais rudens rytais išsiruošiu iš namų nusipirkti pusryčiams pyragaičių – dekadentiška, deja, – jos jau būna ten – kruopščiai dėlioja ant prekystalių savo gėrybes - daržovės šviežios, iš sodo, bijūnai tik šįryt skinti, po lietaus... medus iš liepynų, iš liepynų, galima paragaut.... Jos priklauso kitam pasauliui, siuvinėtų servetėlių, vilnonių kojinių, pasauliui, nuaustam iš prisiminimų... Pirkimo-pardavimo sandėris visuomet sušildytas asmeniškumo, čia galioja žodiniai susitarimai. Kai į laikraščio skiautę suvynioja krapų ryšulėlį, sako – skanaus, vaikeli (kiekvienas, jaunesnis nei 50 metų, joms yra vaikelis, nes teoriškai galėtų būti jų vaikelis), skanaus...

Patarimai vykstantiems iš Vakarų į Rytus – apsistoti pas babuškas, nuvažiuoti su maršrutka... Neapibrėžta, ribinė būsena tarp Gemeinschaft ir Gesellschaft, tarp mechaninio ir organinio solidarumo, darbas – perfrazuojant Marksą -  vis dar nesusvetimėjęs ir neiškreiptas – perfrazuojant Habermasą - komunikacinis veiksmas. Žodiniai susitarimai, pasitikėjimas ir jokių kasos kvitų. Iki to laiko, didysis kapitalas ir visaregintis valstybės panoptikonas uzurpuos visuomenę iki pačių pakraščių, ims įvedinėti savo hierarchinę, sterilią, abstrakčią tvarką, užmes savo tinklą, babuškos ir mašrutkos jame įsinarplios ir pranyks...

Kai maršrutkas išvaikė iš aikštelės prie stoties, teko lipti į autobusą. Garbaus amžiaus moteris, priversta rodyti autobuso vairuotojui pensininkės pažymėjimą, ir piktinosi – taigi jūs esat vyras, argi pats nematot, kiek moteriai metų? Jis atsakė – ne, aš čia ne vyras, aš tik vairuotojas. Aš tik sukioju vairą.

Viskas.