Komentarai

Vidas Mačiulis

Šias eilutes rašau tik 2010-aisiais, nors tai turėjau padaryti dar praėjusių metų gegužę, kai 9 dienos rytas prasidėjo gausiu lietumi, kurį greitai pakeitė skaisti saulė, o lygiai vidurdienį Istorinėje prezidentūroje Kaune prasidėjo iškilmės, skirtos Lietuvos žurnalistų sąjungos aštuoniasdešimtmečiui. Pačios svarbiausios datos paprastai yra minimos mūsų šalies sostinėje Vilniuje, tačiau LŽS šventė tapo malonia išimtimi...

Ne iš karto buvo pritarta siūlymui mūsų kūrybinės ir profesinės sąjungos jubiliejinę sukaktį  pažymėti tenai, kur ji gimė -  laikinojoje sostinėje. Tik dėl atėjusios krizės, nes organizuoti tokį renginį reikia ne tik jėgų, bet ir pinigų, kauniečiams „pasisekė“. Šventę pasiūliusieji - patys ir turėjo ne tik „sriubą virt, bet ir ją srėbt“ ( dėl to dar iki šiol turime skolų). Ne, ne LŽS Vilniaus skyriaus nariui Viktorui Denisenko. Šis žurnalistas ir bardas kolegoms už ačiū gražiai padainavo. Dėkui tariame ir LŽS gimtąjį miestą gausiai aplankiusiems plunksnos, eterio sesėms ir broliams iš Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių ir net iš Pakruojo.

Gaila tik, kad Lietuvos radijas, o juo labiau TV, nei prieš renginį, nei po jo, nė žodeliu neužsiminė apie brandžią profesinės sąjungos sukaktį ( tik „Kauno diena“ ir „Ūkininko patarėjas“ išspausdino, o Kauno televizija parodė išsamius reportažus). Gyvenam lyg pagal posakį, kad batsiuvys visada be batų... Nuliūdino ir kauniečiai žurnalistai, nes jų atėjo kur kas mažiau nei buvo svečių. Tačiau pirmąkart per aštuonioliką Spaudos balių visi Kauno apskrities skyriaus valdybos nariai, nors kai kas ir pyko, priekiaštavo, bet savo rankomis  gražiai paruošė  „Vasaros olimpą“ LŽS 80-mečiui. Kolega karikatūristas Vladimiras Beresniovas apie žurnalistus net paruošė įdomią darbų parodą „Smailiu žvilgsniu“.

Gražus ir prasmingiaus buvo susibūrimas Istorinėje prezidentūroje, kurioje jos vadovė LŽS narė Birutė Garbaravičienė ne tik veltui rūmų salių duris atvėrėrė, bet ir 80-mečio šventę pradėjo, net organizatoriams istorines nuotraukas iš prieškario spaudos balių padovanojo. Žurnalistus, įteikdami atminimo suvenyrus, pasveikino Kauno apskrities, miesto ir rajono vadovai.

Tą dieną labai tiko Lietuvos radijo diktoriaus Juozo Šalkausko, kuris vedė renginį, deklamuojamas Bernardo Brazdžionio eilėraštis apie šventą lietuvišką žodį. Įdomūs ir reikalingi buvo prof. Vytauto Urbono, LŽS valdybos pirmininko pavaduotojos Aldonos Žemaitytės pranešimai apie aštuoniasdešimtmetės sąjungos gyvenimo kelią. Tačiau žurnalistai yra nekantrūs žmonės, todėl jie nelabai noriai klausėsi kalbų ir vis žvilgčiojo į stalus, nuklotus, tiesa, ne vaišėmis, bet gėlėmis, medaliais, diplomais, dovanomis...

Zenonui Baltušnikui, buvusiam ilgamečiui „Kauno tiesos“ vyr. redaktoriui, kaip ir naujienų agentūros ELTA  Kauno skyriaus reporterei Birutei Mačienei, „Šeimininkės“ savaitraščio apžvalgininkei Rūtai Kanopkaitei ir „Kaišiadorių aidai“ redaktoriui Jonui Laurinavičiui medalius „Už nuopelnus žurnalistikai“ įteikė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. Tokio pat įvertinimo susilaukė ir vilniečiai Birutė Boreišienė (už asmeninį  indėlį ginant ir plėtojant spaudos ir žodžio laisvę), Juozas Šiupšinskas (už asmeninį indėlį stiprinant LŽS), Algimantas Degutis (už asmeninį indėlį stiprinant LŽS tarptautinį pripažinimą). Kaip visada geriausieji buvo nuoširdžiai pagerbti, bet, kaip leituviai dažnai elgiasi, buvo ir „nelaimingų“ dėl pagerbtųjų...

Kauno apskrities skyriaus vadovas, šiame poste sutikęs jau 20-ąjį pavasarį, kauniečius žurnalistus apdovanojo tradiciniais  „Gintariniais parkeriais“. Lauretais tapo - Danguolė Bunikienė (TV laidos „Brydės“ autorė), Aušra Garnienė („Kauno diena“), Rasa Jagaitė („Ūkininko patarėjas“), Regimantas Rainys („Akisatata“), Tadas Širvinskas („Kauno diena“), Saulius Tvirbutas („Valstiečių laikraštis“). Po šventės LŽS tinklalapio komentatorius „išliejo tulžį“, jog perdaug „Gintarinių parkerių“ ir ne visi  laureatai jam  patinka. Kita laikinosios sostinės žurnalistikos senjorė pasipiktino, kad Kaune nebuvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos žiniasklaidą. Ar tokia intencija melstis „urmu“  yra geriau, negu vienam dažniau nuėjus į bažnyčią atgailauti dėl savo nuodėmių?

Kauniečiams buvo net priekaištaujama, kad 80-mečio proga nebuvo įteikta kasmetinė Vytauto Gedgaudo premija. Kritikai net nežino, kad tai ne Kauno apskrities skyriaus apdovanojimas. Tik Stefa Gedgaudienė, įsteigusi savo vyro atminimui skirtą premiją, turėjo teisę pyktelėti, kad LŽS konkursų komisija nesugebėjo atrinkti tinkamo kandidato, nes kitai - V.Kudirkos premijai buvo pateikta bene dešimt brandžių darbų. Ir kaunietis Juozas Kundrotas, išleidęs dokumentinių romanų trilogiją apie XIX Lietuvos kultūrinį gyvenimą, buvo vertas V.Gedgaudo premijos. Deja, kritikuoti nebuvo ką, nes neaišku, kas pirmininkavo komisijai...

Kitos – Mato Šalčiaus premijos laureatu iškilmingai Kaune buvo paskelbtas Gerimantas Statinis. Už knygą „Pasiklydęs Amazonijoje. M.Šalčiaus klajonių pėdsakais“ autorių pasveikino garsiojo keliautojo dukra Raminta Savickienė ir premijos fundatorius Europos sąjungos parlamento narys Justas Paleckis.

Tautinių mažumų ir išeivijos departamento įsteigtos premijos „Už tautinę toleranciją“ atiteko  Ingai Liutkevičienei ( žurnalas „Verslo klasė“) ir Dainiui Radzevičiui ( Žinių radijas). Lietuvos žurnalistų sąjunga gražiai pagerbė ir  TV 3 žinių tarnybos vadovę Jolantą Butkevičienę – tikrą kovotoją už laisvą žodį ir smerkiančią valdančiųjų savivalę.

Šventę Kaune vainikavo Vinco Kudirkos premijos laureato pagerbimas. Už istorinį 16 dalių dokumentinį televizijos filmą ir knygą „XX amžiaus slaptieji archyvai“ V.Kudirkos premija bei originalus Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Arūno Sakalausko sukurtas prizas buvo įteiktas LŽS narei, vilniertei Gražinai Sviderskytei. Laureatė, padėkojusi už aukštą jos triūso įvertinimą, nuoširdžiai kalbėjo apie rupią TV žurnalisto duoną, humanistines, etines vertybes, taip pat apie pilietinį-patriotinį visuomenės ugdymą, kurį turi puoselėti spauda, radijas ir televizija. Kai džiaugsmingais plojimais baigėsi oficialioji LŽS 80-mečio iškilmių dalis, šventės dalyviai būriavosi Istorinės prezidentūros kiemelyje.

Senojoje Laisvės alėjoje tą šeštadienį vaikštinėjantys kauniečiai nustebo pamatę „Ąžuolyno“ pučiamųjų instrumento orkestro  muzikantus ir šokėjas, paskui kuriuos ėjo minia žmonių. Rodos, viskas buvo apgalvota, numatyta, bet transparanto, kad LŽS aštuoniasdešimt metų - eisenoje nebuvo. Tad praeiviai pagrįstai klausinėjo, kas čia vyksta, nes jų žingeidumą dar labiau žadino vienas kitas iš ekrano pažįstamas veidas... Gerai, kad tokiai eisenai Kaune net merijos leidimo nereikėjo, tačiau informacijos žmonėms tikrai stigo, juo labiau, kad buvo gegužės 9-oji, kai kažkada ir laikinojoje sostinėje buvo pažymima Pergalės diena. Gėles prie Laisvės paminklo ir Nežinomojo kareivio kapo žurnalistai šįkart padėjo ne sovietinių karių garbei. Lygiai prieš 20 metų Lietuvos žurnalistų sąjunga atsiskyrė nuo „motinėlės“ TSRS žurnalistinės organizacijos ir pirmoji Lietuvoje tapo laisva, nepriklausoma!

Prie LŽS Kauno apskrities skyriaus pastato V. Putvinskio g.48, šventės dalyvių su geriausiais linkėjimais žurnalistams - puoselėti praeitį ir garsinti dabartį - laukė pagonių žynys Kęstutis Juškys iš Žemaitijos. Atidengus daugiau kaip keturių metrų aukščio „Žurnalistų plunksną“ skirtą 1929 metams (autoriai LŽS nariai Jonas Dirsė ir Juozas Ruzgas)  nuskambėjo „Lietuva brangi“, kurią su duetu iš Kauno ansamblio „Blezdinga“, darniai giedojo žurnalistikos senjorai ir jaunesni spaudos, radijo bei televizijos darbuotojai. Pirmąkart šiame jaukiame miesto kampelyje nuaidėjo tautiška giesmė, kuri pasak „Ketvirtosios valdžios“ kaimynų, privertė nubraukti džiaugsmo ašarą. Paskui kalnelyje šalia „Vasararos olimpo“ lauko kavinės, kurioje įdomią programą atliko Kauno lėlių teatro aktoriai, buvo pasodintas žurnalistų ąžuoliukas (jo“ūgis“ 3.10 cm.), kuris greitai prigijo, sužaliavo, o rudenį numetė pirmuosius lapus.

2010-ųjų pavasrį ąžuoliukas vėl sužaliuos, nes buvo pasodintas su meile, skambant  žurnalistų „choro“ atliekamai dainai „ąžuolai žaliuos – žemėj Lietuvos!“ Tačiau viena įkyri mintis, net praėjus ir pusmečiui po 80-mečio iškilmių, vis neduoda ramybės. Ar šių dienų žurnalistai dar norės ateityje minėti LŽS sukaktis? Juk kuo toliau, tuo abejingesni esame bendroms šventėms ir susibūrimams. Ar nereikės po metų kitų kolegas net į Spaudos balius kviesti su ...50 lt premija, kaip būdavo sovietiniais laikais, kad tik darbininkai dalyvautų gegužės ar spalio demonstracijose? Gaila, kad jau neteks pamatyti, kaip plunksnos broliai ir sesės pažymės 2029 metais Lietuvos žurnalistų sąjungos šimtmetį... O gal tada Kaune bus dar gražiau, negu  buvo 2009 metais?!