Archyvas :: V.Neverdauskas. Koks gražus tas šeimininko ėjimas per žemę!
Almanachas "Žurnalistika 2008"
Almanachas "Žurnalistika 2009"
Almanachas "Žurnalistika 2010"
Almanachas "Žurnalistika 2011"
Almanachas "Žurnalistika 2012"
Almanachas "Žurnalistika 2013" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2013" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2014" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2015" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2016" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2017" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2018" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2019" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" I dalis
Almanachas "Žurnalistika 2020" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2021" I dalis Almanachas "Žurnalistika 2021" II dalis
Almanachas "Žurnalistika 2022" I dalis
|
||||||||
Archyvas :: V.Neverdauskas. Koks gražus tas šeimininko ėjimas per žemę!2009-12-30
Vytenis Neverdauskas
„Ūkininko patarėjas“ su pertraukomis buvo leidžiamas Kaune 1925-1944 metais. Iš pradžių tai buvo knygelės dydžio 32-48 puslapių apimties nemokamai ūkininkams siuntinėjamas mėnesinis leidinys. Jo vienkartinis tiražas 1925-1926 metais siekė 60-80 tūkst. egzempliorių. Nuo 1927-ųjų „Ūkininko patarėjas“ – jau prenumeruojamas 14 tūkst. egzempliorių laikraštis su nemokamais „Ūkininko knygynėlio“ priedais. Nuo 1929 m. „Ūkininko patarėjas“ tapo savaitiniu žemės ūkio laikraščiu, 1939 m. pasiekusiu 90 tūkst. egzempliorių tiražą. 1940 metais „Ūkininko patarėjas“, kaip ir kiti to meto laikraščiai, buvo uždarytas, o jo bazėje pradėtas leisti kitas, jau sovietinės valdžios palaimintas leidinys – „Valstiečių laikraštis“. Antrojo pasaulinio karo metais (1941-1944) „Ūkininko patarėjo“ leidyba buvo atnaujinta.
Naujam gyvenimui „Ūkininko patarėjas“ atgimė kartu su visa Lietuva. Pirmasis atkurto „Ūkininko patarėjo“ numeris išleistas 1989 m. gruodžio 25 d. Redakcijos žodyje Lietuvos ūkininkui rašyta: „Atgimstame... Pakylančios, viltingai žvelgiančios rytojun Lietuvos akivaizdoje beldžiamės į Jūsų namus su nerimu – įsileisite? Atrasite vietos savo nelengvoje kasdienybėje patarėjui, o sudiržusioje nuo laiko negandų širdy – bičiuliui? Kitokiais būti nenorime ir neturime teisės, nes būtent toks „Ūkininko patarėjas“ lydėjo Jus Nepriklausomos Lietuvos metais. Anuomet, kai ūkininko vardas pasididžiuojant buvo tariamas, o jo darbai šlovino Tėvynę, tas laikraštis rado kelią į Jūsų namus ir širdis. Į jį šliejotės, jo balso klausydavot. Prieš savo valią teko apleisti Jus, kai per gyvenimus, palikdama kruvinus pėdsakus, ėjo prievartinė kolektyvizacija, brolžudiškas karas, tarybinis lažas. Tas alinantis darbas – pusvelčiui, ta protėvių žemė – niekieno... Kasžin, kada palūžo viltis. Stipriausieji jau keliasi. Lai netvirtu žingsniu, lai pasiramstant – bet koks gražus tas ŠEIMININKO ėjimas per žemę. Palaimink, Lietuva, jų žingsnius. Leisk save išgirsti, akliems padėk praregėti. O mes vėl šalia eisime, gyvensime Jūsų džiaugsmais ir rūpesčiais. Nepavarkime.“
NEPAVARKIME... Ar numanėme tuomet, koks prasmingas šis palinkėjimas. Ir dabar, jau dvidešimtąsias Šventas Kalėdas belsdamiesi į savo skaitytojų namus, nerasime paprastesnio, tikresnio ir šiltesnio žodžio – gražus, bet toks skaudus tas ŠEIMININKO ėjimas per žemę. Per savo, savo tėvų ir prosenelių žemę. O tuomet, kai kėlėmės, nemanėme būsią taip greit nuvilti, išduoti, parduoti. Net stipriausieji klumpa. Todėl kaip niekad suremkime širdis ir protus, tieskimės su meile ir būkime kartu – ūkininkai ir žurnalistinės plunksnos artojai.
Palydėti pirmųjų skaitytojų geru žodžiu išėjome į kelią. Iš dvisavaičio leidinio „Ūkininko patarėjas“ greitai tapo savaitraščiu, vėliau, 1992 m., jau ėjo du kartus per savaitę. Nuo 1997 m. gruodžio mėnesio „Patarėjas“ – spalvotas, tris kartus per savaitę išeinantis solidus laikraštis kaimui ir visiems žemę mylintiems žmonėms. Neįmanoma šiandien būtų išvardinti svarbiausių tos kelionės akimirkų – reikėtų vėl skaityti visus per dvidešimt metų išleistus 2500 laikraščio numerius.
Tesėjome duotą žodį eiti šalia, gyventi savo skaitytojo džiaugsmais ir rūpesčiais, todėl kiekvienas numeris – gyva mūsų šalies istorija: nuo pirmųjų atkurtos Lietuvos valstybės žingsnių, kuriuos kartu su kaimu žengė ir „Ūkininko patarėjas“, iki šių dienų. Neatitrūkti nuo realybės, objektyviai vertinti įvykius, skirti vertybes nuo pelų, nesitaškyti bjaurastimi, o išmokti dalykiškai kalbėtis su visais: politikais, valdžios vyrais, visų partijų atstovais – toks buvo kasdienis redakcijos kolektyvo tikslas ir uždavinys. Mums sekėsi – tą patvirtina skaitytojai, pasirinkdami „Ūkininko patarėją“ ir būdami jam ištikimi.
Pradėję žygį maža grupele bendraminčių, savo dvidešimtmetį sutinkame gausiame būryje. UAB „Ūkininko patarėjas“ – viena didžiausių šalies laikraščių, žurnalų, knygų ir kalendorių leidyklų. Jau pats laikraščio pavadinimas sako: reikia ūkininkui patarti. Redakcijos misija – surasti tuos patarėjus. Ne kartą esame viešai tvirtinę: padėti žmogui išgyventi, kol valdžios ateina ir nueina, kol stringa įstatymai ir apskritai žmogus paliktas vienas kapstytis su savo bėdomis – tokia mūsų laikraščio didžioji politika. Ją vykdyti tenka redakcijos kolektyvui, kuris šiandien kaip niekada tvirtas, užgrūdintas, pasitikintis savo jėgomis. Čia dirba profesionalūs, kūrybingi, jautrūs ir principingi žmonės. Svarbiausia – supratę, kad tarnauti turi tik savo skaitytojui. Daug tvirtų sąsajų redakcija ir visas UAB „Ūkininko patarėjas“ turi su prenumeratoriais, žemės ūkio, mokslo ir kultūros įstaigomis, įvairiomis įmonėmis ir firmomis. Visur, kur verda gyvenimas, kur džiaugsmas ar nelaimė – rasi „Patarėjo“ pėdsaką. Ėjome kartu su žemdirbių sąjūdžiu, stiprinome Ūkininkų sąjungą, kartu su bendraminčiais atkūrėme Žemės ūkio rūmus, Ūkininkių draugiją ir Jaunųjų ūkininkų ratelius, tvėrėme Žemės savininkų sąjungą, Respublikinę lenktyninių žirgų lygą ir Lietuvos ristūnų sporto sąjungą, Lietuvos traktorių sporto federaciją, Naminės degtinės gamintojų asociaciją, stiprinome ir skatinome visas pažangias kaimo kultūros, bendruomenių ir agroverslo iniciatyvas, rengėme įvairiausius saviraiškos konkursus – pradedant poezijos konkursu „Žydinčios vyšnios šakelė“ ir plačiai nuskambėjusiais „Mis ūkininkaitės“ rinkimais, rėmėme daugelį žemės ūkio parodų Vilniuje, Kaune, Dotnuvoje, Joniškyje, organizavome arimo arkliais varžybas ir Pirmosios vagos šventę... O svarbiausia – už tai nepelnėme nė cento į kišenę. Greičiau atvirkščiai. Tačiau pelnėme žemdirbių, agroverslininkų ir visų kaimo žmonių nuoširdų rankos paspaudimą. Tai ir yra didžiausias redakcijos per 20 darbo metų užgyventas turtas. Ačiū, mieli bičiuliai, bendražygiai, bendraminčiai – „Ūkininko patarėjo“ skaitytojai – už Jūsų nuoširdų bendravimą, už tai, kad visados mielai atveriate mūsų žurnalistams savo namų duris ir savo lietuviškos širdies vartus. Tad dirbkime ranka rankon Tėvynės, mylimo sodžiaus ir mūsų vaikų labui. NEPAVARKIME. „Ūkininko patarėjas“
Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-12-30 13:20
|
||||||||
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba. Sprendimas: Fresh media |