Aktualijos

Gruodžio 17-tosios pavakare Vilniaus skyriaus žurnalistai rinkosi į tradicinį, jau keliolika metų vykstantį, prieškalėdžio arba adventinį, vakarą: senųjų metų palydėtuves - naujųjų, 2015-ųjų, sutiktuves, kuriame dalyvavo ir svečių iš LRT bei Senjorų skyrių. Visada tokiame renginyje apdovanojami konkurso „Taikliausias šūvis" nugalėtojai, o agurkėlių stiklainis įteikiamas labiausiai „susimovusiam" kolegai.

LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė, apžvelgdama 2014 metais atliktų darbų ataskaitą, pabrėžė, jog darbų nuveikta nemažai, vieni svarbiausių - skyriaus valdybos narių susiklausymas teikiant pasiūlymus LŽS valdybai ir tarybai. Ypač atsakingai pasidarbuota rengiant pataisas LŽS XVI-ojo suvažiavimo įstatų pakeitimams. Reikia pažymėti, kad tie pakeitimai buvo pagrindas suvažiavime priimti visą Įstatų keitimo paketą. Pirmininkė taip pat pasidžiaugė kūrybingais skyriaus nariais - 2014 m. Vinco Kudirkos premija skirta Vidmantui Valiušaičiui už knygą „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940- 1941 metai", už knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute - velnio arija" ir už dokumentinį filmą "Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui"; 2014 m.Vytauto Gedgaudo premija atiteko Vilmai Jankienei už radijo laidų ciklą „Skriskime"; konkurso ,,Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje" pirmoji premija įteikta aktyviai skyriaus narei Daivai Červokienei už įdomią publikaciją „Totorių namuose dažniausiai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą". Medaliais „Už nuopelnus žurnalistikai" LŽS XVI suvažiavimo metu apdovanoti skyriaus nariai Kazimieras Šiaulys ir Jolanta Mažylė.

Aurelija, padėkojusi visuomeninio darbo nevengiančiai Pokalbių klubo koordinatorei Aldonai Armalei, taip pat tiems, kurie savo kūrybinį metą aukoja darbui įvairių konkursų komisijose, kuklias Levandų uosto dovanėles įteikė skyriaus valdybos narėms Birutei Balynienei ir Rasai Liutkuvienei, šiemet atšventusioms gražius jubiliejus.

Tradicinių LŽS Vilniaus skyriaus konkursų „Taikliausias šūvis" ir „Metų kornišonas" (kitaip tariant „Metų agurkėlis") vertinimo komisijos pirmininkė Rasa Liutkuvienė supažindino su vieninga komisijos nuomone: 2014 metais taikliausiai šovė žurnalas „Savaitė", nes nusprendė skleisti tik geras žinias. „Šiais metais jų tiražas išaugo iki 203 tūkstančių, - sakė Rasa. - Diplomu „Taikliausias šūvis" ir prizu - stilizuota kulka apdovanotas savaitraščio kolektyvas, žinantis didžiausio tiražo sėkmės receptą - skleisti geras ir įdomias žinias. Diplomas ir nugalėtojų taurė įteikta vyriausiajai redaktorei LŽS Vilniaus skyriaus narei Astai Jelinskienei, atminimo dovanėlėmis apdovanoti nuo pirmųjų žurnalo leidimo metų dirbantys žurnalistai Sigita Urbonavičiūtė, Arūnas Marcinkevičius, Laimius Stražnickas.

„Metų kornišonas" skirtas žurnalistui Audriui Užkalniui už...iš „Žinių radijo" dingusį interviu su Algiu Ramanausku laidoje"Ačiū, kad atėjote", - pristatė R.Liutkuvienė. - Pašnekovas atėjo, pakalbėjo, bet jo mintys greičiausiai buvo tinkamos kitai vietai, o ne plačiam radijo, kurio vadovai vėliau tą interviu išėmė, klausytojų ratui. A.Užkalnis norėjo kaip geriau, o išėjo, pasak patarlės, kaip visada... Skanių agurkėlių, kurie keliauja į „Žinių radiją"!"

Vilniaus skyriaus narys Česlovas Iškauskas pristatė ką tik išleistą trečią savo knygą „Paaukota Lietuva", kurioje kruopščiai pateikė istorines apžvalgas-komentarus, paliudydamas Lietuvos valstybingumo kelią nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės. "Šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis akivaizdesnės, - sakė Česlovas. - Knyga baigiasi publicistiniu rašiniu "Tas saldus žodis - Gimtinė". O jame tarp kitų eilių yra šis senas, dar studentavimo laikų eilėraštukas: Bėga metai. Kaimynai pražyla/ Ir ant jų nebeloja šunys,/ Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos.../Nes pažįsta laižytą plaštaką./O vaikai suguldyti tyli:/Ir ant jų nebepyksta sūnūs -/ Ką kalbės susirinkę dėdės?.. /Apie duoną su tėvu pašneka./Jie ateina įsmukę į kailinius,/ Bėga metai. Kaimynai pražyla,/Apie žentus ir kosmosą pašneka,/Bet atgirgžda, parūko, pašneka,/Braukia ūsą putotą ir - eina /Arba eina patvartėn tyliai,/Vos paskrebusiu kaimo pašalu./Kad šuva palaižytų plaštaką.

Vakaro metų savo eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis skaitė Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Viktoras Denisenko, tuo kolegoms parodydamas turįs talentą ne tik aktualioms politinėms apžvalgoms, pasirodančioms kiekviename „Savaitės" numeryje. Beje, jo politinių apžvalgų labai laukia dabartine politine Europos ir Lietuvos situacija besidomintys skaitytojai.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė pateikė keletą brandaus, anksti žuvusio poeto Vytauto Mačernio egzistencinės poezijos pavyzdžių: „Vizijas" iš reprezentacinės Vytauto Mačernio „Poezijos", išleistos 1961 metais Čikagoje (knygą redagavo Kazys Bradūnas, iliustravo Paulius Augius).

Ištraukas iš spaudai rengiamų savo knygų skaitė Aldona Armalė ir Aurelija Arlauskienė.

Antroji, neoficialioji, vakaro dalis buvo skirta pasikabėjimams ir išsikalbėjimams prie skoningai parengto vaišių stalo. Ragaudami A.Armalės, D.Červokienės, Indrės Vozgirdaitės, Angelės Adomaitienės ir kitų žurnalisčių paruoštus ir burnoje tirpstančius patiekalus visi nuoširdžiai džiaugėsi, kad jos yra ne tik geros žurnalistės, bet ir puikios kulinarės. Vakaro metu buvo paliestos ir skausmingesnės temos, kaip pensijon išėjusių žurnalistų kūrybinės dvasios šviesa ir šešėliai ir šmaikštauta apie gyvenimą, augintinius ir rašymą. Pavyzdžiui, A.Žemaitytė prisiminė savo katiną Kaco, kurio mėgstamiausia poza - pasirėmus snukutį dešine lėtenėle stebėti gražius tekstus rašančią šeimininkę. „Jei sėdu prie kompiuterio sudirgusi, nervinga, Kaco - gruziniškai tai reiškia „žmogus" - rėkia, kaip pjaunamas. Tada glostau jį, apsiraminu. Nervas susigeria į Kaco kailiuką... Aš nusiraminu... Katinas nusisuka į sieną ir užknarkia kaip žmogus, atlikęs gerą darbą". A.Arlauskienė ta proga prisiminė savo vilkšunę Nesę, kurios mėgstamiausias užsiėmimas...tikrintis akis. Suprask, vogti ne vietoje padėtus šeimininko akinius ir juos tiesiog sugriaužti. „Ant jos voljero vartelių jau kabo trys suniokoti akinių rėmeliai, bet niekaip nesuprantu, kodėl šeimininkas už tai ne kailį jai audžia, o tiesiog šypsosi", - stebėjosi Aurelija.

Adventinis gruodžio 17-osios vakaras parodė, kad Vilniaus skyriaus žurnalistai yra lyg viena šeima, besidalijanti ne tik Lietuvos ūkininkų išauginta duona, bet ir savo kūrybinių patirčių subrandintu dvasiniu maistu.

LŽS Vilniaus sk. inf.