Komentarai

Sugrįžti prie istorijon grimztančio LŽS XVI suvažiavimo paskatino kai kurių kolegų užuominos į neva aną lapkričio 22-ąją Rotušėje grėsusį „rūmų perversmą", nuslopintą susipratusiųjų balsais; apie grupelę suvažiavimo maištininkų (suprask, Vilniaus skyriaus delegatų), pasisakiusių prieš etišką žiniasklaidą ir t.t.

Niekada nemaniau, kad 2014-aisiais, laisvą žodį atstovaujančių žurnalistų būryje, teks pasijusti, kaip 1990-ųjų pavasarį, kuomet mums, profesionalams, draugiškai penkis mėnesius leidusiems „Lietuvos aidą" buvo atvestas naujasis redaktorius Saulius Stoma, o šiek tiek vėliau ir jo kūrėjų būrys. Kaip tik mes, baigę aukštuosius žurnalistikos mokslus ir ne vienerius metus dirbę savo darbą (mano vienintelė darbovietė sovietmečiu - profsąjungų leidinys „Darbas ir poilsis") buvome vadinami! „Kontra", „Raudonosios blakės" - buvo bene švelniausi šaukiniai...

2014-ųjų lapkričio 22-ąją kai kurie LŽS Vilniaus skyriaus delegatai, turėję konkrečių klausimų ir pasiūlymų dėl suvažiavimo rezoliucijų, vadinti „perversmininkais", o Vilniaus skyriaus valdyba netgi įvardinta „visuotiniu blogiu". Kodėl? Todėl, kad, norėdama demokratinių rinkimų (primenu, kad tokie rinkimai yra tada, kai rinkėjai turi realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų) ne pakampiais nešiojo pliatkus, o atvirai į LŽS pirmininkus pasiūlė Tautvydo Vencevičiaus, ne žmogaus iš gatvės, o paties LŽS pirmininko pavaduotojo, Sporto žurnalistų klubo pirmininko kandidatūrą? T.Vencevičiaus kandidatūrą taip pat palaikė du LŽS padaliniai - Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų bei Sporto žurnalistų klubai.

Vilniaus skyriaus, didžiausio Žurnalistų sąjungos padalinio, vienijančio apie du šimtus žurnalistų, nariai, dirbdami įvairiose profesinės organizacijos sudarytose komisijose, aktyviai dalyvauja įgyvendinant pagrindinius sąjungos veiklos tikslus ir uždavinius. Draugiška ir darbinga skyriaus valdyba taip pat organizuoja keliones, susitikimus, vakarėlius ir vakarones. Mūsų skyriuje veikia ir neformalus Pokalbių klubas. Tikrai turime, kuo pasidžiaugti. Bet... Esu įsitikinusi, kad šiandien kur kas svarbiau pakalbėti apie visų mūsų namus - Lietuvos žurnalistų sąjungą. Svarbu todėl, kad šiandien yra ta diena, kai mes visi, išlindę iš savo didesnių ar mažesnių kambarėlių - skyrių ir klubų - turime galimybę numatyti artimiausių ketverių metų judėjimo kryptį, veiklos gaires, nutarti, kaip mes priimsime nūdienos iššūkius.

Kuo ypatingas šis XVI LŽS suvažiavimas? Visų pirma todėl, kad bene pirmą kartą suvažiavimo išvakarėse pabandėme išsivalyti užsistovėjusias savo kertes - atsisveikinti su nariais, metų metais nemokėjusiais nario mokesčio. Ir tai yra labai svarbu, nes šįkart delegatai į suvažiavimą rinkti tik nario mokesčio sumokėjusių būrio. Taigi esate tie, kuriems ne vistiek, kurlink ir kokiu greičiu sąjunga juda.

Turiu viltį, kad šis suvažiavimas bus išskirtinis dar ir tuo, kad šįkart įvyks konstruktyvi diskusija dėl LŽS įstatų keitimo, ko nebuvo per praėjusį suvažiavimą, kai daliai anų delegatų visai nerūpėjo nei sąjungos įstatų pakeitimai, nei diskusijos apie tai.

Ieškant atsakymo, būtina prisiminti sakralinę prancūzų generolo ir politiko Šalrio de Golio frazę: „Neišsilaiko tie, kurie neatsinaujina". Neabejoju, kad šioje salėje vis dėlto daugiau tų, kurie nori atsinaujinti, kurie nori keistis. Antraip, mūsų laukia sustabarėjimas. Tie patys, kas ketveri metai kartojami tikslai. Beveik to paties turinio rezuliucijos. Gyvenimas be permainų.

Esu įsitikinusi, kad mums reikia keistis, kad mes norime keistis ir kad mes galime keistis. Vardan to, kad Žurnalistų sąjunga būtų tikima ir pasitikima. Kad atkurtume viltį, optimizmą ir tikėjimą savo profesine organizacija.

Esu optimistė ir tikiu, kad šiandien vyks konstruktyvus darbas. Kad šio suvažiavimo priimti nutarimai bus įgyvendinti, o ne liks tik protokole ir nenuguls į dulkėtas lentynas. Taip, kaip atsitiko su LŽS XV suvažiavime svarstytų įstatų redakcija - tada vienbalsiai pritarta vienai vienintelei LŽS įstatų redakcijai dėl 8.5 punkto. Deja, per ketverius metus šis, net 213 delegatų balsų pritarimą gavęs punktas, taip ir nebuvo perkeltas į galiojančius įstatus.

Dar daugiau. Praėjusiame suvažiavime pirmininkas pažadėjo artimiausiame LŽS tarybos posėdyje siūlyti galimybę surengti neeilinį LŽS suvažiavimą vienu klausimu - įstatams pakoreguoti. Deja, tarybos posėdžio, įvykusio praėjus keliems mėnesiams po suvažiavimo protokole nėra nė užuominos nei apie neeilinį suvažiavimą, nei apie įstatus.

Tad ir toliau gyvenome savo kambarėliuose - skyriuose ir klubuose, organizuodami keliones, susitikimus, na dar mokymus, kuriuose paprastai dalyvauja tie patys, vos ne etatiniai klausytojai. Mus vienija ne profesija, o...renginiai, kelionės ir pramogos, esperanto kalba, poezija ir sportas. Taigi pomėgiai. Ir tai nėra blogai, bet LŽS - kūrybinė profesinė sąjunga, vienijanti žurnalistus profesionalus. Kiek šiandien iš čia esančių delegatų yra nuolatiniai žiniasklaidos darbuotojai? Tikrai ne visi.

Labiausiai neramina tai, kad žiniasklaidos darbininkai arba neturi laiko, o greičiausiai, neturi noro dalyvauti tokiuose renginiuose. Ne vienas Vilniaus skyriaus narys, potencialus delegatas, prisipažino, nenorįs čia važiuoti, nes netiki, kad kas nors pasikeis. Štai sąjungos narys, kuriam jau labai greitai gali prireikti profesinės organizacijos pagalbos, mat dirba gerokai siūbuojančioje žiniasklaidos priemonėje, paklaustas, ar nenori atstovauti skyriui suvažiavime, tik sumojavo rankomis: „Nežudykite manęs... Nenoriu". Kita, neseniai labai aktyvi sąjungos narė, į tą patį klausimą atsakė: „Nevažiuosiu ir nebemokėsiu mokesčio... Jei reikės, apsiginsiu pati". Buvo ir tokių, kurie suvažiavimo išvakarėse atsiuntė prašymus išbraukti juos iš LŽS narių...

Bet yra ir kitų pavyzdžių - štai suvažiavimo išvakarėse net keli laisvai samdomi skyriaus nariai paprašė įtraukti juos į komisijas, komitetus. Nori visuomeninio darbo. Ir tai labai džiugina.

Šie tipiški pavyzdžiai turi mums priminti, kad planuodami darbus turime galvoti, kaip susigrąžinti skeptikų tikėjimą, kaip išnaudoti vyresniųjų kolegų patirtį, kaip pritraukti jaunimą ir laisvai samdomus žurnalistus ir nuošalėje nepalikti narių-korespondentų.

Neįdomu skaičiuoti svetimus pinigus? Tada siūlau trumputį Bruno Ferrero pasakojimą, pavadintą „Lapas lyderis": „Pamiškėje išaugo liaunas augalėlis. Ant jo žėlė keturi lapai. Keturi gražūs, saulėje rasa spindintys lapai. Visi keturi tarpusavyje draugavo ir dažnai plepėdavo. Vieną dieną didžiausias ir gražiausias lapas - jis buvo grupės lyderis - pareiškė, kad augalui reikia mažiau vandens. Kiti trys lapai, nieko negalvodami, pritarė jo nuomonei. Nusprendė veikti pagal skėčio principą: šviečiant saulei susitraukti, o užėjus lietui išsiskleisti. Augalas, negaudamas vandens, ėmė vysti ir galiausiai numirė. Lapus išnešiojo vėjas".

Neabejoju, kad ši mažytė rašytojo piliulė, kuriai jūs leisite ištirpti jūsų mintyse, primins, kad kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. Kad esti žmonių, kurie liete lieja „reikšmingas" mintis, nors iš tiesų kalba kvailystes. Kad esi „didžiųjų", kurie tampa tokie tik todėl, kad „mažieji" nenori jiems pasipriešinti. Arba neišdrįsta išsakyti savo nuomonės, bijodami prarasti įsivaizduojamo komforto būseną.

Taigi linkiu vardan Lietuvos žurnalistų sąjungos, kaip stiprios organizacijos ateities, suvienyti jėgas ir patyrimą, išmokti dalintis viltimis ir nusivylimais, nuoskaudomis ir laimėjimais. Bei gerbti vienas kito nuomonę. Kad draugiškai irkluodami po ketverių metų pasiektume naujai užsibrėžtų tikslų krantą, o ne nusiviltume, kad likome stovėti vietoje. Nes nenorėjome atrišti lyno, laikiusio mūsų valtį prie kranto, kuriame neplevėsavo Permainų vėliava.