Archyvas :: Kodėl man rūpi tai, kas vyksta Baltarusijoje?
Viktoras Denisenko
Kol mes svarstome, kaip Wikileaks nutekinimai ir baudžiamasis Juliano Assangeo persekiojimas (tiesa, kol kas dėl įtarimų panaudojus prieš kitą asmenį seksualinę prievartą) paveiks žodžio laisvės principus, ta pati žodžio laisvė trypiama kaimyninėje Baltarusijoje.
Situaciją trumpai galima būtų aprašyti taip - per opozicinių jėgų protesto akciją Minsko centre gruodžio 19 d. buvo sužeista bei suimta nemažai ne tik vietinių žiniasklaidos priemonių atstovų, bet ir žurnalistų iš užsienio. Pabrėžiama, jog protesto akciją vaikę jėgos struktūrų atstovai suėminėjo visus, kas pakliūdavo po ranka - taip pat ir žurnalistus. Pavyzdžiui, žinoma Baltarusijos publicistė Irina Halip buvo sumušta faktiškai tiesioginiame eteryje, kai komentavo situaciją telefonu Rusijoje veikiančiai radijo stočiai „Echo Moskvy". Paryčiais (4 val. 40 min.) specialios pajėgos šturmavo opozicinio tinklalapio „Chartija97" redakciją - visi ten tuo metu dirbę žmonės buvo areštuoti.
Kita žodžio laisvės suvaržymo išraiška - internetinių resursų blokavimas. Šiuo metu opozicinių visuomenės informavimo priemonių tinklalapiai arba užblokuoti, arba „pakabinti" DOS (Denial of Service) atakų. Interneto vartotojai iš Baltarusijos praneša apie bandymus riboti prieigą prie tinklaraščių ir socialinių tinklų.
Visa tai dabar vyksta ne Kuboje, ne Kinijoje, ne kur nors Afrikoje - visa tai dabar vyksta čia, Europoje. Galima be galo ilgai kalbėti apie gerų kaimyninių santykių svarbą, apie pragmatinę (realią) politiką. Galima žiūrėti diktatoriui į akis ir spausti jam ranką... Tegul tai būna politikų darbas ar galvos skausmas (kas kaip vertina). Nekalbu apie politinius valdančiojo Baltarusijos režimo aspektus (savo poziciją šiuo klausimu turėjau galimybę išsakyti vakar „Žinių radijo" eteryje), tačiau kalbu apie klausimą, svarbų viso demokratinio (ir juo labiau - nedemokratinio) pasaulio žurnalistams.
Žodžio ir spaudos laisvė yra nekvestionuojama vertybė. Tai esminis mūsų - žurnalistų - veiklos principas. Be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinę žurnalistiką. Tai, kas vyko, vyksta (ir, bijau, kad tebevyks) Baltarusijoje yra grubus šios laisvės suvaržymas. Deja, šiuo atveju galima pasakyti tik: „nebe pirmą kartą" ir „nieko naujo". Tačiau neturėtume apie tai tylėti. Primindami apie spaudos ir žodžio laisvės svarbą, mes priminame tai ne tik žmonėms, siekiantiems šią laisvę suvaržyti (nesvarbu kur ir kaip), ne tik visuomenei, kuri ne visada vertina tai, ką turi, bet ir sau patiems. Kaip rašė anglų poetas Džonas Donas (John Donne) „neklausk, kam skambina varpai - jie skambina tau".
P.S. Šiandien mes (esantys 13 vietoje pagal spaudos laisvės indeksą („Reporterių be sienų" duomenys)) turime galimybę solidarizuotis su kolegomis Baltarusijoje (154 vietą pagal spaudos laisvės indeksą). Drįsčiau teigti, kad tai yra mūsų - kaimynų ir draugų - pareiga. Kviesčiau diskutuoti, kokiu būdu mes galėtume tai padaryti geriausiai?
Viktoras Denisenko