Komentarai

Arkadijus Vinokuras

Šiemet Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimas ambicingai priėmė šešias naujas rezoliucijas. Vienoje jų, apie žurnalistų savitvarka, atkreiptas ypatingas dėmesys į etikos reikalavimų laikymąsi ir realią atsakomybę už žurnalistinės etikos nesilaikymą. (žiur. LŽS tinklapį). Kaip žinoma, pradėti reikia nuo savęs. Mes, žurnalistų sąjungos nariai, neturime jokios teisės reikalauti visų kitų būti šventesniais už šventuosius, jeigu patys savo viduje nesugebame tų nuostatų laikytis. Deja, šiuo metu galiojančios LŽS pirmininko rinkimų procedūros toli nuo minėtų nuostatų.

Dabartinė (kaip ir ankstesniųjų dviejų kadencijų LŽS pirmininko rinkimų procedūra) neturi nieko bendra su demokratinėmis rinkimų taisyklėmis. Esamomis sąlygomis, tiksliai nesuformuluotos rinkimų procedūros leidžia manipuliuoti LŽS narių nuomone, nesuteikia galimybės LŽS nariams nuodugniai susipažinti su kandidatu ir jo/jos programa. Jeigu jau mes LŽS esame apsisprendę laikytis aukštų etikos normų, tai skaidrūs LŽS pirmininko rinkimai turi būti viena iš tų etikos normų. Girdėti argumentai esą LŽS pirmininko rinkimų procedūros yra demokratinės ir liberalios, reiškia nuvertinti demokratines rinkimų taisykles. Liberalizmas nieko bendro neturi su anarchija. Liberalizmas ir tapo demokratijos prielaida, jos dėka ją turime. Būtina laikytis aiškių taisyklių - tame tarpe ir visuotinių LŽS pirmininko rinkimų taisyklių. Mūsų vidinės rinkimų procedūros ir normos neturi skirtis ar prieštarauti toms, vyraujančioms demokratinėje valstybėje.

Dabar gi, LŽS įstatai leidžia bet kam - lyg Pilypui iš kanapių - paskutinę akimirką, suvažiavimo dieną, iškelti savo kandidatūrą. Negana to, kandidatai nepristato jokios rinkiminės programos vertos pavadinimo, nėra jokių kandidatų tarpusavio viešų diskusijų ir - įstatai nenumato jokių klausimų kėlimų kandidatams.

Nesiaiškinsiu, kam tokia „rinkimų" forma buvo ir yra naudinga, bet tokie „rinkimai" yra ne kas kita kaip rinkimų parodija nedaranti garbės nei kandidatams, nei jų rinkėjams kolegoms žurnalistams.

Gal todėl ir tikrą audrą sukėlė mano pateiktas suvažiavimui pasiūlymas keisti rinkimų procedūras turinčias galioti po keturių metų. (Pasiūlymą rėmė LŽS Vilniaus skyriaus valdyba). Man pradėjus pranešimą, buvo mėginta tiesiai šviesiai nušvilpti mane nuo tribūnos. Esą mano pasiūlymas papildyti ir patikslinti rinkimų procedūras per agresyviai pateiktos (!) ir neva viršijo numatytą dviejų minučių pristatymo laiką. Reakcija, tiesa sakant, pritrenkė. Pasijutau, lyg sovietinių politrukų valdomame komunistų partijos susirinkime, kur turintys kitokią nuomonę grubiai nušvilpiami nuo tribūnos. Kartoju, su tokia nekultūringumo, nesiskaitymo su kitokia nuomone išraiška nesitikėjau susidurti žurnalistų tarpe. Dar labiau nemaloniai nustebino aiškus pasipriešinimas demokratinėms vertybėms.

Vis dėlto pasiūlymas buvo pateiktas balsavimui. Rezultatas: 116 už pakeitimus, 108 prieš pakeitimus, 20 susilaikė. Nesurinkus dviejų trečdalių balsų, pakeitimai nebuvo priimti. Dėkoju visiems kolegoms parodžiusius pagarbą demokratiniams rinkimams, nuostatoms ir procedūroms, be kurių skaidrūs rinkimai neįmanomi. Dėkoju balsavusiems UŽ pakeitimus, aiškiai suvokiantiems jų prasmę ir reikšmę mums patiems.

Tačiau kas tie 108 suvažiavimo dalyviai nusispjovę į mūsų pačių keliamus sau aukštus reikalavimus? Kas tie neišauklėti, švilpiantys, save žurnalistais vadinantys, kažkaip patekę tarp tų 108 taip pat turinčių teisę turėti priešingą nuomonę? Akivaizdu, kad turime sovietinio mentaliteto palikimą Lietuvos žurnalistų gretose. Akivaizdu, kaip trūko desovietizacijos proceso visuomenėje, taip jo trūksta ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje, kur už „ilgą atsidavusį darbą žurnalistikoje" įskaitant 20 ar 30 ar 40 metų darbavimosi sovietinėje žiniasklaidoje komunistiniais propagandistais, apdovanojami lyg niekur nieko už nuopelnus „žurnalistikai". Svarbiausia, tie negerbiantys demokratinių rinkimų taisyklių žurnalistai formuoja Lietuvos visuomenės nuomonę. Kokią?

Tad, ar dar kam nors kyla klausimas, kodėl (su retomis drąsiomis išimtimis), Lietuvos žurnalistai, susidūrę su darbdavio savivale, pasirenka tylėjimą, nutylėjimą? Sutinka meluoti, manipuliuoti tiesa. Kaipgi tokių pažiūrų žurnalistas gali „kovoti už šviesią ir skaidrią, etišką žiniasklaidos ateitį"? Kaip išspręsti šią dilemą? Kaip kovoti su paralyžiuojančia baime žurnalistų tarpe? Ką mes, Lietuvos žurnalistų sąjunga, galime nuveikti sprendžiant šią problemą? Tuos ir kitus klausimus norėjau kelti kandidatams, tačiau, nors ir buvo nuspręsta skirti laiko klausimams, taip neatsitiko.

LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, suvokdamas padėties keblumą, padėties, žymiai menkinančios LŽS įvaizdį, jau artimiausiame Tarybos posėdyje siūlys aptarti galimybę pavasarį surengti neeilinį LŽS suvažiavimą vienu klausimu - įstatams pakoreguoti: „Galėtų susirinkti apie 100 delegatų ir blaiviai apmąstę sudėlioti tinkamus akcentus". Lauksime blaivaus pavasario.

Bet nėra reikalo nuleisti rankų. Lietuvos žurnalistų sąjungos taryba ir valdyba, Vilniaus skyriaus valdyba ir atskiri klubai stovi ir stoja atsakingos, demokratines vertybes gerbiančių, jas išpažįstančių žurnalistų pusėn. Džiaugiuosi, tuo pačiu, LŽS tarybos, valdybos, LŽS pirmininko suformuluotų minėtų rezoliucijų turiniu. Aplamai pastarieji metai LŽS buvo vaisingi idėjomis ir jų įgyvendinimu, aktyvia LŽS skyrių veikla, galėjome pasidžiaugti ypatingu naujų narių prieaugliu. Su jomis ir kitais nuveiktais darbais galima susipažinti LŽS tinklapyje.

Pridedu mano teiktą suvažiavimui siūlymą. Taip pat atkreipiau dėmesį į pirmininko kadencijų - iki dviejų - apribojimą. Įdomumo dėlei paskaičiuokite, kiek laiko užima teksto perskaitymas. Mano skaičiavimu, iki pusantros minutės.

„Dabartinė ( kaip ir ankstesniųjų dviejų kadencijų LŽS pirmininko rinkimų procedūra) neturi nieko bendra su demokratinėmis rinkimų taisyklėmis. Esamomis sąlygomis, tiksliai nesuformuluotos rinkimų procedūros leidžia manipuliuoti LŽS narių nuomone, nesuteikia galimybės LŽS nariams nuodugniai susipažinti su kandidatu ir jo/jos programa. Jeigu jau mes LŽS esame apsisprendę laikytis aukštų etikos normų, tai skaidrūs LŽS pirmininko rinkimai turi būti viena iš tų etikos normų. Girdėti argumentai esą LŽS pirmininko rinkimų procedūros yra demokratinės ir liberalios, reiškia nuvertinti demokratines rinkimų taisykles. Liberalizmas nieko bendro neturi su anarchija. Liberalizmas ir tapo demokratijos prielaida, jos dėka ją turime. Būtina laikytis aiškių taisyklių - tame tarpe ir visuotinių LŽS pirmininko rinkimų taisyklių. Mūsų vidinės rinkimų procedūros ir normos neturi skirtis ar prieštarauti toms, vyraujančioms demokratinėje valstybėje. Taigi, LŽS įstatų 9:1 skyrius (LŽS pirmininkas) teigia:
„9. 1. LŽS pirmininkas (toliau - pirmininkas) yra vienasmenis valdymo organas, renkamas ketverių metų kadencijai LŽS suvažiavime slaptu balsavimu, paprasta balsų dauguma". Šį skyrių suvažiavimui siūlau papildyti:

• Kandidatuojantis/ti į pirmininkus ne vėliau kaip mėnesį prieš suvažiavimą, turi pateikti LŽS nariams visą informaciją apie save

• Kandidatuojantis/ti į pirmininkus, nemažiau kaip prieš mėnesį, turi pateikti aiškiai suformuluotą rinkiminę programą

• Kandidatams turi būti sudaromas sąlygos suvažiavimui pateikti savo programas viešam svarstymui ir aptarimui"

Lyg ir viskas aišku bei elementaru ar ne taip? Bet kas galėjo pagalvoti, kad eiliniam aštuntokui suprantamas pasiūlymas sukels tokią audrą...