Kultūros renginiai

Vilma Jankienė

„AP galerija", rengdama parodų ciklo „Susitikimai su dailininkais" penktąją parodą sostinės baldų salone „Vadasiga",  pakalbino žymų tapytoją Svajūną Armoną. Dailininko penkiolikos tapybos darbų paroda atidaroma birželio 11 dieną ir bus eksponuojama iki birželio 18 dienos.

Svajūnai, iš kur į jūsų mintis ateina kūrybiniai impulsai? Ar piešiate eskizus?

Visaip būna. Kartais įkvepia spektaklis, kinas, kitų menininkų darbai. Bet, kaip sakydavo Jonas Švažas, reikalingas įspūdžio šviežumas. Jeigu jo nespėji išnaudoti, suvoktas dalykas ar emocija atšąla. Kartais užkabinta idėja gali būti išplėtota kaip ciklas, todėl gimsta ne vienas, o daug darbų. Pavyzdžiui, mano darbų ciklas „Juodosios gulbės sapnas" - didelis. Gaila, tačiau ne kiekviena tema išplėtojama į ciklą. Ciklą gulbės tema inspiravo kinas, pati metafora labai graži...

Mano charakteris lemia vis naujų idėjų tėkmę, vienos nespėju įgyvendinti, jau skuba kita. Tai ir minusas, nes ne viską spėju įgyvendinti, ir pliusas, nes nėra temų trūkumo.

Atsakydamas į jūsų klausimus, atlieku tam tikrą savianalizę, bet galiu pasakyti, kad paprastai  nefilosofuoju, o dirbu. Nesu iš tų kūrėjų, prie kurio darbų turėtų būti aprašai, kad juos suprastum. Aš gilinuosi į plastikos problemas - man svarbu koloritas, kompozicija, piešinys. Svarbu ne KĄ vaizduoju, o KAIP.

Nepavykęs darbas nėra nesėkmė ar tragedija, tai tik patirtis. Būna, kad darbas stovi ant molberto ir jauti, kad esi aklavietėje, išsisėmęs. Bet tą darbą po kelių dienų ar mėnesių, gal metų gali užbaigti praregėjęs. Nebijau savo darbų nuolat taisyti. Kažin ar yra dailininkas, kuris laimėtų dvikovą tapyboje be kovos...

Man eskizai reikalingi tik suvokti idėją, kūrinio struktūrą, pagrindinius akcentus. Pagrindinė kova vyksta ant drobės, stengiantis išlaikyti šviežią idėją.

 Kai idėja virsta kūriniu, manote ją užbaigęs?

Apie tai man pakužda intuicija, racionalumas ir - patirtis. Matau, kada paveikslas jau skamba, o  plastiniai dalykai darbe yra išspręsti.  Aš egoistas - kuriu paveikslus pirmiausia sau, jie turi patikti man. Jeigu jis manęs nedžiugina, tai joks komplimentas manęs neįtikins, kad paveikslas yra geras, ir, jeigu reikia, aš jį tobulinsiu be galo. Pastebėjau tokį dėsningumą, į dirbtuves užsukęs pirkėjas būtinai įsigis tą darbą, kuris yra pavykęs. Tikriausiai tobulumo pojūtis yra universalus. Todėl toks svarbus kūrėjo ir žiūrovo santykis, jų bendravimas.

 Ar turite mėgstamą kūrybos laiką - gal ankstyvą rytą ar popietę?

Aš jau esu profesionalas, todel man amatas - labai svarbu. Kad nutapytum gerą paveikslą, reikia padirbėti nemažiau, kaip savo darbą išmanančiam batsiuviui ar geram statybininkui. Ir man kartais būna baltos drobės baimė, bet susikaupiu ir dirbu, o tada prabunda ir azartas. Nesu labai ankstyvas, išgeriu rytinę kavą, nuteikiu mintis ir einu į kovą prie molberto, o po 4-5 valandų darbo jaučiuosi emociškai išsikrovęs, bet patenkintas. Paprastai dirbu kasdien, neretai ir sekmadieniais.

Tik šiuo metu darau sąmoningą pertrauką. Jaučiu, kad tai laikas, kai turiu tarsi primiršti savo įgūdžius, atsikratyti įgytų klišių ir šablonų. Mąstau, kažką brandinu, laukiu savyje gimstant naujų spalvų, formų, temų, idėjų.

 Tapote beveik keturis dešimtmečius. Kokių kūrybinių bangų patyrėte, ko ieškojote?

Save galiu vadinti sūnumi paklydėliu. Sąžinė graužia, kad buvo metas, kai kasdien rankose nelaikiau teptuko. Talentas, kurį davė Aukščiausiasis, nebuvo išnaudojamas pagal paskirtį, kol aš ieškojau kitų, kaip dabar suprantu, tuščių dalykų. Todėl jau daug metų visus kitus nereikšmingus reikalus patraukiau į šoną ir jausdamas „atgailą" tik tapau. Ilga kalba apie tai, kur aš nuklydau, bet ten tikrai nieko gero neradau, teko nusivilti žmonėmis, jų poelgiais. Manau, kad Dievas baudžia, jeigu lendi ne į savo daržą didesnių obuolių, saldesnių morkų. Tokia gyvenimiška pamoka mane parginė atgal į menininko sodus, į savo laukus. Tik gaila prarasto laiko, bet Angelas sargas mane saugo.

 Esate minėjęs apie paveikslus, kuriuos kuriate ilgai, vis prie jų grįžtate, papildote, taisote. Kodėl vyksta tokia kova su pabaigtuvėmis?

Kartais gimsta vienas paveikslas, kartais ciklas. Kartais prie paveikslo dirbu ne vienus metus. Tai reiškia, kad nereikia bijoti matyti savo klaidų, jas taisyti, o laikas yra geriausias patarėjas ir mokytojas.

Mano  ciklai  plėtojami  ilgai, jeigu pasiseka sukurti pavykusių darbų branduolį, nuo jo tarsi gijos tįsta naujos idėjos, temos. Juodosios gulbės temą esu išplėtojęs labai plačiai, tai mano kūrybos etalonu tapęs paveikslų ciklas. Šis etapas man labai svarbus, tarsi įtvirtinantis mano kūrybą kaip nepaneigiamą pėdsaką.

 Jūsų drobėse netrūksta figūrinių kompozicijų, nemažai siužetų yra susiję su mitologija, istorija. Kas jums svarbiausia šiose drobėse?

Aš mėgstu ir moku piešti, nuosekliai ieškau savitos išraiškos. Piešinys mano kūryboje - toks pats svarbus, kaip ir spalva, kompozicija ir kiti tapybos elementai. Piešinys - tarsi pirmas smuikas orkestre, jis yra neatskiriama kūrinio siužeto dalis. Be piešinio sunku įsivaizduoti, kaip aš galėčiau interpretuoti istoriją, mitologiją, kurti figūrines kompozicijas ir t.t. Mitologija, istorija yra žmonijos intelektinė patirtis, neišrasi nieko naujo, tik kitaip pasakysi tą patį. Reikia bent šiek tiek išmanyti istoriją, įvykius, tada interpretuoji, cituoji vaizdais. Net didžiausios fantazijos paremtos tikrais dalykais, realybės atspindžiais. Man labai svarbu išspręsti kompozicijos, spalvos problemas.

 Jūsų kūryboje vyrauja moters tema. Ar personažai ir idėjos kyla iš realybės ar labiau vidinėse fantazijose? Gal menas jums (ir paveikslų žiūrovams) padeda geriau pažinti moteris?

Savo paveiksluose aš atpažįstu drauges, mylimąsias, pažįstamas ir nepažįstamąsias... „Pasisavinu" jų bruožus, kūno formas, aksesuarų detales, improvizuoju. Stengiuosi pastebėti tai, ko gal kiti nepastebėjo, tačiau jos mane nuolat įkvepia. Savo kūriniuose nepalieku vietos pornografijai ar gašlumui. Nemėgstu vulgarumo šiuo klausimu. Moterį šiek tiek idealizuoju, man ji yra šventa. Moterų įtaka vyrams yra didžiulė, natūrali, prigimtinė - pačios to nesuvokdamas ar suvokdamos, jos valdo karalius ir eilinius žmogelius. Jeigu atsakytum į klausimą, kas yra moteris, būtum vertas Nobelio premijos. Moters tema mano kūryboje yra nuolatinis bandymas tą premiją gauti...

 Nemažai vietos jūsų kūryboje skirta Vilniui. Tapyti atpažįstamą, didelį miestą nėra lengva. Kas yra svarbiausia perteikiant miesto dvasią?

Vilnius mane žavi savo rimtumu, istorijos turtingumu, nepakartojamu stiliumi ir dvasingumu, todėl negaliu atsisakyti pagundos jį, kaip ir moteris, vaizduoti savo drobėse. Improvizuoju miestą rodydamas ne kaip fotografijos kopiją, o ieškau pagrindinių miesto kodų, kurie slepiasi Bernardinų, Šv. Onos, Šv. Jonų, Šv. Kazimiero bažnyčių bokštuose, senamiesčio ritmuose. Vilnių dažniausiai vaizduoju auksinį, spindintį, ryškų, šiltą, muzikalų.

 Spalvinė simfonija jūsų kūryboje yra labai individuali, nemažai darbų vyrauja sodrios, tamsios spalvos. Ar taip priverčiate žiūrovą įdėmiau įsižiūrėti ar tamsias spalvas renkatės dėl kitų priežasčių? Kokio apšvietimo reikia tokiems tapybos darbams? 

Tamsiose spalvose aš ieškau šviesos, lyrikos, spalvinio skaidrumo. Romualdas Ozolas, žiūrėdamas mano „Juodosios gulbės ciklą", yra pasakęs, kad mūsų matomas pasaulis, palyginti su tamsiaja materija, yra tik mažoji dalis mus supančios Visatos, ir kad juodoji energija yra stabilizuojanti mūsų matomą pasaulį, todėl ir mano paveiksluose tamsūs tonai nėra negatyvūs, o priešingai - iš jų sklindanti energetika pripildo paveikslą šviesos. Todėl, kaip ir reikalauja šis paradoksas, mano paveikslams reikia šviesos, kaip ir šviesai mano paveikslų.

Deja, vis dėlto nemažai žiūrovų nemato tapybos gelmių: nei kolorito, nei spalvų dermės, nei faktūrų, žvelgia į meno kūrinius skubėdami, o reikėtų paveikslą patyrinėti ir centimetrais.

Dėl paveikslų apšvietimo - čia atskira didelė tema. Ryški šviesa žudo spalvas, degina. Geriausia yra natūrali dienos šviesa, bet ne tiesmuka, o šoninė, arba ateinanti į paveikslą per tam tikrą atstumą, šviesai reikia kelio, kuriame ji truputį nubyrėtų ir įgautų ramų, lygų toną.

 Esate vienas iš dailininkų grupės „Individualistai" įkūrėjų 1993 metais. Prisiminkite, kas tapo impulsu tokiai grupei atsirasti. Ar ta šeima didelė, tvari?

Dvidešimtmečio proga išleidome knygą „20 metų individualistams", surengėme didelę bendrą parodą Vilniaus rotušėje. Du dešimtmečiai - nemenka atkarpa, buvo surengta daugiau kaip 30 parodų - Londone, Berlyne, Atėnuose, Maskvoje, Jaltoje, Groningene (Nyderlandai), taip pat įvairiuose Lietuvos miestuose.

Nuo ko viskas prasidėjo? Idėja sukurti grupę anuomet pasidalijau su savo mokytoju Aloyzu Stasiulevičiumi, daug kalbėjomės, svarstėme, norėjome, kad susiburtų lietuviškosios mokyklos menininkų grupė, galinti parodyti aukštą meninį lygį, ir susibūrėme, o per ilgą laiką nesikuklindami galime pasakyti, kad tapome kultūros reiškiniu. Grupės idėjiniais lyderiais ir vadovais buvome mes su  Aloyzu  Stasiulevičiumi, paskutinius devynerius metus grupei vadovavau aš, o nuo praėjusių metų - Algimantas Stanislovas Kliauga. Esame tolerantiški vieni kitiems, turime savo parodų planus, jungtinėse parodose rodome geriausius savo darbus.

 Apie Svajūną Armoną

Svajūnas Armonas gimė 1951 m. birželio 20 d. Lazduonėnuose, Šilutės rajone. 1972-1978 m. mokėsi Vilniaus valstybiniame dailės institute. 1977-1991 m. dirbo Vilniaus miesto savivaldybės kultūros skyriaus dailininku. 1978 m. - parodinės veiklos pradžia. Nuo 1986 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininkų grupės „Individualistai" vienas iš įkūrėjų. Tapytojas aktyviai dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių dailės gyvenime kaip tapytojas, organizuoja plenerus, simpoziumus. Dailininko kūryba buvo eksponuota muziejuose ir galerijose Pekine, Atėnuose, Tokijuje, Paryžiuje, Berlyne, Ankaroje, Maskvoje, Peterburge, Kijeve. Jo kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje Plungėje, eksponuojami visuomeniniuose interjeruose - LR vyriausybės rūmuose, Vilniaus municipalitete, taip pat bankuose, viešbučiuose, įvairiose įstaigose, privačių kolekcininkų rinkiniuose Lietuvoje ir pasaulyje. Yra surengęs apie 30 asmeninių parodų, dalyvauja grupinėse parodose.

 „AP galerija" („Aviacijos pasaulio" galerija)

Galerijos vadovė Vilma Jankienė, mob. tel. +370 616 19201

El. p. vilma@aviacijospasaulis.lt