Tikėjimas laisve ir kova už ją - savo krašto, savo tautiečių ir savo pačių laisvę - ko gero, taip būtų galima įvardyti žlugusios Abiejų Tautų Respublikos palikuonių vyraujantį dvasinį moto XIX amžiuje tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Herojiški ir įkvepiantys Tado Kosciuškos žygiai tiek čia, tiek ir anapus Atlanto, „tautų išlaisvintojo" Napoleono sužadintos viltys, amžiaus pradžios švietėjiškos Vilniaus universiteto idėjos bei patriotiškai romantiškos jaunuomenės proveržis jo aplinkoje, žūtbūtiniai 1830-1831 metų sukilimo mūšiai, galop Vilniaus senienų muziejaus ekspozicija, bylojusi protėvių laisvę. Šie vaizdiniai ir gyvi pasakojimai, asmeninės tėvų patirtys formavo kartą, 1863 metais metusią iššūkį Rusijos imperijos priespaudai. O ir to meto Europa - tarsi paauglys, maištaujanti ir revoliucinga, prieštaraujanti tradicijai ir senajai tvarkai, reikalaujanti laisvės, lygybės, teisių - buvo sektinas šios kartos pavyzdys.

1863-1864 m. sukilėliai. Veik visi: bajorai ir miestiečiai, dvasininkai ir valstiečiai, vyrai ir moterys. Istorikų teigimu, Lietuvos gubernijose tokių, „norinčių kovoti", buvo 77 tūkstančiai, o realiai paėmusių ginklą į rankas - kur kas mažiau. Žuvusiųjų - apie 6 tūkstančius, sužeistų - daugiau nei 700, patekusių į nelaisvę - 1361 sukilėlis. Lietuvos gubernijose įvyko 321 mūšis ar susirėmimas su Rusijos kariuomenės daliniais. Kokios vidinės dvasinės paskatos vertė šiuos menkai ginkluotus paprastus krašto gyventojus kautis su gerokai gausesne imperijos reguliariąja armija? Koks tas 1863-1864 m. sukilėlio portretas?

„Už Jūsų ir Mūsų laisvę" - tarsi simboliškai byloja parodoje eksponuojama sukilėlių raitelių pulko vėliava. Idėjiniai sukilėlių tikslai - tautų ir piliečių teisės bei laisvės - išreikšti Tautinės vyriausybės atsišaukimuose ir dekretuose. Tačiau bene išraiškingiausiai dvasinės sukilėlių nuostatos atsiskleidžia jų veiduose - pačios Rusijos vietinės administracijos sukauptame sukilėlių „albume". Parodoje eksponuojama dalis šio „albumo" - 380 fotografijų. Tai legendinių sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko, Konstantino Kalinausko, žymesnių sukilėlių - Ksavero Korevos, Leono Pliaterio, Ignato Zdanovičiaus, Aleksandro Oskierkos, Alfredo Riomerio - ir daugelio kitų žinomų ir nežinomų sukilėlių portretai. Iš jų žvelgia į mus nuoširdūs to meto vyrai ir jaunuoliai, moterys, bičiulių grupės, šeimos. Kiekvienas portretas - tai konkretaus žmogaus likimas, jo nebaigti darbai, neįgyvendintos svajonės ir sumanymai, jo gyvenimo istorija. Tragišką daugumos likimą iliustruoja vietinės administracijos raportai apie bausmių įvykdymą sukilėliams, ištremtųjų sukilėlių sąrašai, sukilėlių sekimo ir tardymo bylos, kurių masyvūs tomai eksponuojami parodoje. Sukilimo padariniai skausmingi - daugiau nei 20 tūkstančių Lietuvos gubernijų sukilėlių susilaukė represijų: nuteista myriop, išsiųsta katorgos darbams, ištremta į Sibirą, atiduota į kariuomenę ar policijos priežiūron atėmus turėtas teises. Užuojautą sukilėliams ir kartu protestą represijoms simbolizuoja masiškai krašto moterų nešioti gedulo rūbai numalšinus sukilimą. Tokia protesto forma netrukus vietinės administracijos buvo uždrausta. Parodoje eksponuojamos moterų gedulo aprangos detalės, leidimo nešioti gedulą dokumentas.

Ši herojiška, kartu ir tragiška 1863-1864 m. sukilėlių karta savyje tarsi įkūnijo dviejų epochų susidūrimą: idiliškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idėjos bei senųjų vertybių žlugimą ir užgimstančios modernios Lietuvos bei laisvėjančios visuomenės viziją.

Paroda surengta bendradarbiaujant Lietuvos nacionaliniam muziejui ir Lietuvos valstybės istorijos archyvui, panaudojant šiose atminties institucijose sukauptą paveldą. Parodos kuratoriai - Neringa Češkevičiūtė, Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja, ir Tadas Šėma, Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas. Parodos dailininkė - Gražina Pajarskaitė.

Lietuvos nacionalinis muziejus,

Ryšių su visuomene skyrius tel. 2 62 94 26.

Parodos kuratorė Neringa Češkevičiūtė 8687 34744

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-10-16 15:46

Atgal