LŽS ir NŽKA renginiai

Žurnalistų namuose pradėjo veikti įdomi žurnalistų kūrybos paroda „Sulaužytas laikas" Parodoje dalyvauja: Aida Vėželienė, Agnė Varpukevičiūtė, Agnė Verksnytė, Alina Pavliukovič, Albertas Vaidila, Aušra Šiaulytė, Gerda Lukoševičiūtė, Ieva Sinkevičienė, Jolanta Kanapickaitė, Lina Bujaitė, Regina Jakučiūnaitė, Vilmantas Ladyga. Paroda surengta LŽS ir NŽKA iniciatyva.

Jau daugiau nei dešimt metų Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija su džiaugsmu ir pasididžiavimu rengia savo narių ir kitų medijų žmonių parodas, puoselėdamos jų kūrybiškumą pačiose įvairiausiose srityse. Šių metų paroda „Sulaužytas laikas" tapo ne tik staigmena ir įkvėpimo šaltiniu visiems lankytojams, bet ir savotišku menininkų manifestu, atspindinčiu šio sudėtingo laikmečio iššūkius ir nuotaikas.

Parodoje atsiskleidė ne tik turtinga kūrybos įvairovė - nuo klasikinių tapybos darbų iki modernių fotografijų ir įdomių erdvinių kompozicijų - bet ir gyvas, jaudinantis menininkų dialogas su publika. Šis dialogas vyko ne tik per pačius meno kūrinius, bet ir per poezijos skaitymus, kuriuose savo širdies šiluma dalijosi režisierė, žurnalistė ir menininkė Aida Vėželienė, fotografė, menininkė ir žurnalistė Lina Bujaitė bei žurnalistė Aušra Šiaulytė.

Poezija tapo savotišku parodos leitmotyvu, papildančiu ir praturtinančiu vizualinį meno kūrinių patyrimą. Šių metų parodos organizatorė Regina Jakučiūnaitė džiaugėsi parodos tęstinumu ir akcentavo laikmečio iššūkius, su kuriais susiduria ne tik žurnalistai, bet ir menininkai.

Parodos pavadinimą „Sulaužytas laikas" autoriai interpretavo savitai: vieniems - tai tapo prarasto laiko metafora (Gerdos Lukoševičiūtės fotografijų ciklas „Sustabdytas laikas", Alinos Pavliukovič paveikslas „Šulinys"), kurio neįmanoma susigrąžinti, kitiems - naujo etapo pradžia, susijusi su asmeniniu augimu, pokyčiais ir transformacijomis kūryboje (Aidos Vėželienės fotografijų meninių interpretacijų ciklas „Tarp kasdienybės"). Šis dualizmas atspindi kompleksišką požiūrį į laiką, kuris yra ir praeinantis, ir amžinas, ir asmeniškas, ir visuotinis.

Parodos dalyvių darbai išsiskiria savo įvairove ir originalumu. Albertas Vaidila pateikė abstrakčias interpretacijas „Suplėšytas dangus" ir „Politiniai debatai", kurios panardina į savitą spalvų, formų ir linijų pasaulį. Šiuose kūriniuose atsispindi dinamiškos ir nuolat kintančios laiko tėkmės nuotaikos, susijusios su politiniu nestabilumu, ekonomine krize ir kitomis problemomis.

Kiekvienas žiūrovas yra kviečiamas patirti šiuos kūrinius savaip, atrasti jose asmenines prasmes ir išgyvenimus. Jolantos Kanpickaitės kūriniai „Kelias" ir „Sapnas" nutapyti ryškiomis laužytomis linijomis, kurios suponuoja sulaužyto laiko idėją. Šios linijos tarsi atspindi modernaus žmogaus patiriamą įtampą ir nerimą. Ryškios spalvos, naudojamos kūriniuose, kontrastuoja su laužytomis linijomis ir sukuria dinamišką bei emocingą atmosferą. Šis kontrastas gali būti interpretuojamas kaip vilties ir desperacijos kova, arba kaip vidinės harmonijos ir išorinio chaoso susidūrimas.

Įspūdingas faktūrine tapyba pasižymintis Alinos Pavliukovič kūrinys „Šulinys" panardina į vaikystės prisiminimus, paslaptis, emocijas. Tai tarsi kelionė laiku atgal, į tuos momentus, kurie formavo asmenybę ir paliko neišdildomą pėdsaką atmintyje.

Reginos Jakučiūnaitės paveikslas „Kraujo upė LETA. Ir kas paguos?" ypatingai skaudus kūrinys karo Ukrainoje kontekste. Raudona upė simbolizuoja pralietą žmonių kraują ir prarastas gyvybes kare. Graikų mitologijoje LETA - požemio karalystės upė. Būti panardintam į Letą - reiškia būti visiškai užmirštam, išnykti iš istorijos ir žmonių atminties. Tačiau autorė teigė, kad karas niekada nebus pamirštas. Šis kūrinys yra ne tik protestas prieš karą, bet ir skausmingas priminimas apie jo žiaurumą ir pasekmes.

Ievos Sinkevičienės preciziškai sukurta mandala „Suvalkija. Skaitmeninis paveldas" panardina į susikaupimo būklę. Kiekviena smulkiai išdirbta detalė, kiekvienas simetriškai išdėstytas elementas tarsi skatina žvilgsnį keliauti po šį harmoningą visatos modelį, atrandant vis naujų prasmių ir simbolių. Šiandienos skubančiame pasaulyje, pilname išorinių dirgiklių ir chaoso, tokia mandala gali tapti savotiška oazė, kurioje galima rasti ramybę ir pusiausvyrą.

Lina Bujaitė pateikė du skirtingo žanro kūrinius - mišria technika atliktą paveikslą „Takoskyra" ir grafinį triptiką „Praeities aidas". Šis kontrastas atspindi autoriaus universalumą ir gebėjimą išreikšti save įvairiomis meninėmis priemonėmis. Paveikslas „Takoskyra" pasižymi ryškiu kontrastu - juodame fone sprogstančios abstrakčios gėlės išryškina priešingybę tarp praradimo ir atgimimo, pabaigos ir naujos pradžios. Kūrinys „Praeities aidas" žymi kontempliavimo procesą.

Aidos Vėželienės ir Vilmanto Ladygos erdvinis kūrinys „Pirštų šiluma" sukurtas iš medžio, stiklo ir metalo. Jo pagrindas yra masyvus medžio kamieno fragmentas, kuris suteikia kūriniui tvirtumo ir stabilumo įspūdį. Natūralus medžio atspalvis ir tekstūra kontrastuoja su ryškiai mėlyna stiklo dėme, įkomponuota į medžio masyvą. Stikle įspausti pirštų galiukai, sukurti moliravimo technika, gipso formoje išlydžius stiklą. Atsisakyta papildomo šlifavimo ir apdirbimo, todėl stiklas išsaugojo savo natūralų šiurkštumą. Virš medinio pagrindo yra pritvirtinta metalinė žvakidė, kuri sukuria netikėtumo įspūdį. Žvakidė gali būti interpretuojama kaip laikinumo ir dabarties momento simbolis.

Agnės Varpukevičiūtės paveikslas „Tiltai" gali būti metafora, jungianti praeitį su dabartimi ir ateitimi, jungtį tarp skirtingų idėjų, požiūrių ar įsitikinimų. Agnės Verksnytės aliejinės tapybos ramybe dvelkiantys kūriniai „Nostalgija" ir „Tyla" tarsi atitolina nuo kasdienybės triukšmo ir aktualijų, suteikdami galimybę pasinerti į tylos ir susikaupimo oazę. Šie kūriniai yra tarsi atgaiva sielai, padedanti atkurti dvasinę pusiausvyrą.

Aušros Šiaulytės paveikslas „Laiko mašina" sugrąžina į esamą laiką, priversdamas susimąstyti apie dabarties svarbą.

Paroda „Sulaužytas laikas" - netradicinis laiko tėkmės suvokimas, tai praeities ir ateities sampyna pateikta meninėmis priemonėmis.