2022 m. gruodžio 3 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Komentarai

*print*

Archyvas :: A.Užkalnis. Pasipūtėliai, snobai ir šlykštukai

2009-12-01
 
Nuotraukoje (iš asmeninio albumo): Lietuvos radijo bendradarbis Didžiojoje Britanijoje Andrius Užkalnis, išleidęs knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”

Nuotraukoje (iš asmeninio albumo): Lietuvos radijo bendradarbis Didžiojoje Britanijoje Andrius Užkalnis, išleidęs knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį”

Andrius Užkalnis

 

Apie ką galvoja lietuvis, bandydamas aprašyti ne tik anglus, bet ir daugelį kitų Vakarų europiečių? Tikrai negiria jų už atvirumą. Negiria ir už nuoširdumą. Greičiau pasako – pasipūtęs, kažin ką apie save galvoja, su manim elgiasi taip, lyg man jis ne draugas. Pirmiausia tikrai ne draugas. Konkrečiai anglams „draugas“ – tikrai svarbus žodis, ir jo prasmė gilesnė, negu mums kartais atrodo.

 

Iš tolimų mokyklos laikų prisimenu koridoriuje kabojusį skelbimą: „Pareikštas papeikimas už draugo sumušimą.“ Angliškai toks sakinys skambėtų keistai ir net nebūtų įmanomas, lygiai kaip neišverčiamas yra lietuviškas skaičiavimas: trisdešimt vienas butelis. (Butelių daug, o žodis „butelis“ – vienaskaita; nes pagal lietuvių kalbos logiką ten dar yra ir „vienas“. Anglas sako thirty-one bottles, arba trisdešimt vienas buteliai.)Lygiai taip pat būtų nepaaiškinamas pasakymas – „sumušė draugą“. Britas gūžteltų pečiais – tai koks ten draugas, jei jį reikėjo daužyti? Kokia ten buvo draugystė?

 

Todėl anglas nesijaučia draugu Kęstučiui arba Arvydui, jei su pastaruoju kartu važiuoja traukiniu (net ir keturias valandas) ir visą kelią šnekasi. Tai tik pašnekesys, tai ne sielų artumas. Šis ateina daug vėliau ir daug sunkiau, po ilgo bendravimo.Anglai draugų susiranda sunkiai, ankstyvame amžiuje, galbūt studijų metais, ir jų turi nedaug (nors bendrauja su jais dažnai ir kartais atveria jiems širdį). Anglas draugais ir pažintimis nesipučia, mini juos nenoriai ir šykščiai, pusbalsiu, lyg pusiau atsiprašinėdamas, lyg leisdamas suprasti, kad visiškai draugų neturėti, visiška vienatvė – tikras idealas.

 

„Jis – vienišas vilkas“, – pasakoma apie žmogų, kuris nepaiso populiarumo bei aplinkinių nuomonės, o balse girdėti ir pavydo, ir susižavėjimo, ir pagarbos gaidelės. Anglo požiūriu, populiarumo siekimas gali būti pateisinamas, jei tai yra sąmoninga taktika, jei populiarumas reikalingas darbui, jei asmuo yra televizijos asmenybė arba dainininkas, ir jam populiarumas – tik priemonė siekti karjeros tikslų. Tuomet jis pateisinamas ir priimtinas. Užvis labiausiai neangliškas dalykas yra gyrimasis savo draugais ir pažįstamais. Anglui tai – žemiausias lygis, apgailėtinas asmens prastos kilmės, prasto išsiauklėjimo ir menkų laimėjimų įrodymas (juk pažįstamais giriasi tik tas, kas pats nedaug tevertas).

 

Papasakosiu vieną pavyzdį. Privačiose anglų mokyklose vyksta renginys, vadinamas Speech day, Kalbų diena: mokslo metų pabaigoje vieną popietę susirenka visi mokiniai, jų tėvai ir mokytojai, direktorius kalba apie praėjusius metus, geriausiems mokiniams už mokslo, sporto ir užklasinės veiklos laimėjimus įteikiami pereinamieji apdovanojimai, vaikai ką nors padainuoja, o pabaigoje visų – ir tėvų, ir vaikų, ir mokytojų – sugiedamas mokyklos himnas.

Dar pakviečiama ir kokia nors įžymybė – miesto ar miestelio meras, parlamento deputatas ar buvęs mokyklos mokinys, iškopęs į karjeros aukštumas.

 

Į vieną tokią Kalbų dieną nedidelėje mokykloje, matyt, neradus nieko įtikinamesnio, buvo pakviesta buvusi mokinė, studijavusi teisę, o paskui labai sėkmingai ištekėjusi ir dėl vyro ryšių ir didelių pinigų bandanti įlįsti į kino pasaulį, rašyti scenarijus ir galbūt net kada nors pamatyti juos ekranizuotus. Ji ir buvo pakviesta pakalbėti mokiniams ir tėveliams. Jauna moteris, matyt, apsvaiginta tokios garbės (ne juokas – kalbėti savo buvusioje mokykloje), neteisingai suprato užduotį, ir penkiolikos minučių kalbą pavertė savigyros ir pūtimosi lavina: „mano draugų ratas“, „visuomenės grietinėlė, kurioje man tenka suktis“, „princas, su kuriuo man teko kartu dirbti“. Papasakojusi, kad vyro pinigai jai suteikia galimybę vaikus leisti „į bet kokią mokyklą – tereikia pasirinkti iš pačių geriausių“, ji dar pasigyrė, kad jos vestuvės vyko Monte Karlo kurorte, kad yra buvusi „Oskarų“ įteikimo ceremonijoje. Galiausiai kalbėtoja baigė moralu, esą toks talento ir proto grynuolis kaip ji gali išaugti net ir mažoje negarsioje mokslo įstaigoje, juk ji yra puikus to pavyzdys.

 

Auditorija skystai paplojo, bet matėsi: tėvams ir mokytojams tokia kalba ir toks elgesys pasirodė pagyrūniški, nekuklūs ir netaktiški.Viešas puikavimasis savo turtais ir galimybe siųsti vaikus į pačias brangiausias mokyklas laikomi ne tik vulgariais: pagal anglų supratimą turto ir aukštos padėties demonstravimas, kalbėjimas apie jį paneigia patį turto ir aukštos padėties tikslą. Pinigai reikalingi tam, kad apie juos galėtum negalvoti, didžiausia išsilavinimo prasmė – būti tarp tokių žmonių ir dirbti tokį darbą, kur nebereikia abejoti aplinkinių išsilavinimu ir kur jie neabejoja tavuoju.

 

Anglas vargu ar kam nors paminės dėvintis kostiumą, pasiūtą brangiausio siuvėjo,: priklausyti grietinėlei privalomai reiškia, kad tam patvirtinimo nebereikia. Jei jauti turįs kitiems pasakoti, kad priklausai elitui, tai tikrai jam nepriklausai. Apie anglų bendravimą, arba nenorą bendrauti, arba apie nenorą atsiverti nepažįstamiesiems, apie jų mizantropiją užsimenama dažnai. Tai – privaloma užsieniečio kritika anglui. Be šito neapsieina niekas, kaip neapsieina be pasakojimų apie tai, kad Anglijoje važiuojama kita kelio puse, ir apie tai, kad kriauklės turi du atskirus čiaupus, vieną – šalto, o kitą – karšto vandens.

 

Mizantropija – neapykanta žmonėms ar jų šalinimasis, šiaip jau visur laikoma neigiamu (bet ne mirtinu) charakterio bruožu, tačiau ne liga. Anglijoje ši charakterio savybė toleruojama mieliau.  Čia tai labiau drovumas, nedrąsumas ir netikrumas: ką apie mane pagalvos, kaip mane įvertins?

Vienas geriausiai lietuviams pažįstamų anglų literatūros personažų seklys Šerlokas Holmsas – klasikinis mizantropas, gyvenantis vienas, turintis vieną draugą ir naujų draugų neieškantis, žmones stebintis lyg per atstumą, lyg per stiklą, bet neleidžiantis kitiems liesti savo sielos. Jis noriau groja smuiku, skaito senas knygas arba tyrinėja žemėlapius; bendrauti jis moka, bet tai daro tik tuomet, kai būtina tikslui pasiekti.

 

Bendravimas kaip priemonė tikslui pasiekti, bendravimas kaip įrankis, o ne kaip gyvenimo būdas – štai tikras angliškas požiūris. Dauguma anglų nesupranta italų ir prancūzų, kurie ramiai sako – mėgstu maistą, gyvenu, kad valgyčiau (anglas valgo tik tam, kad gyventų), nesupranta ir prisibijo tų, kurie mėgsta bendrauti, pliurpti, dalintis nuomone ir be jokio reikalo, be jokios pateisinamos priežasties suktis tarp  begalės draugų .Maža to, anglai dorybe ir brandos požymiu laiko mokėjimą valdytis, ne pasiduoti ar atsiduoti emocijoms, bet jas suvaldyti, sutramdyti ir įkinkyti į racionalią veiklą.

 

Tai rodo net ir kalba: lietuvis dažniausiai kalba apie emocijų, jausmų, gaivalingų pasireiškimų sutramdymą, kai šie jausmai veržiasi per kraštus. Anglas tokiu atveju sako žodį harness, kuris būtinai reiškia ne tik pažabojimą, bet ir įkinkymą, panaudojimą naudingam darbui: jei yra energija, jei yra jėga, tai jos nepanaudojimas, o tik suturėjimas yra aplaidus ir neatsakingas išteklių švaistymas, lygiai kaip ir tos beprasmės energijos pliūpsniai, tokie, kaip kokioje Lotynų Amerikos kultūroje ar šokiuose.

 

Mintis apie tai, kad bet koks siautulys gali ir turi būti pajungtas protui ir tarnauti prasmei, yra itin angliška. Net šėlimas, šventė, prisigėrimas iki žemės graibymo ir šokiai ant stalų toleruojami, jei jie yra priemonė, o ne tikslas. Šiuo bruožu anglai panašūs į japonus: poilsis ir pramoga turi būti atokvėpis ilgame darbo ir pareigos ruože, o ne tikslas pats savaime. „Laimės siekis“, įrašytas Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės Deklaracijoje ir anglui, ir japonui yra įtartinas ir, ko gero, amoralus. Be to, kad daug kam anglai atrodo pasipūtę, pasikėlę ir susireikšminę, dar jie vadinami ir snobais. Snobas (snob) – tai senas angliškas žodis. Jo pirmoji reikšmė: tai asmuo, kuris mano, kad jo socialinė, turtinė ar kultūrinė padėtis daro jį geresniu žmogumi nei aplinkiniai, ir demonstruoja savo padėties ženklus (turtą, drabužius, iškalbą, pažįstamus), kad kiti jaustųsi prasčiau.

 

Dabar snobais dažniau (ar dažnai) vadinami ir tie, kurie tos geresnės padėties neturi, bet apsimeta ją turį, ir dėl to savo apsimetimo tampa komiški, nes visi supranta, kad jie tik apsimetėliai.

Manau, klasikinis snobo apibrėžimas anglui visai netinka, nepaisant to, kad vidutinis anglas tikrai mano – net ne mano, yra įsitikinęs – esantis pačios teisingiausios, pačios geriausios pasaulio šalies ir visuomenės atstovas. Tik jis nesistengia to demonstruoti ir visai nejaučia malonumo dėl to, kad kiti yra ne tokie laimingi žmonės kaip jis. Be to, anglai privaloma pareiga laiko nesišaipyti iš kitur gimusio ir kitaip išauklėto, bet, kiek galėdami, padeda jam stiebtis į aukštumas – tai yra kuo arčiau prie angliško gyvenimo standartų.

 

Prisimenu seną istoriją iš XX amžiaus, kuri greičiausiai yra netikra, tačiau labai gerai parodo neatitikimą tarp supratimo apie anglus ir to, kokie anglai yra iš tikrųjų. Istorija buvo pasakojama rusų dokumentiniuose filmuose apie Jurijų Gagariną, pirmąjį kosmonautą pasaulyje, kuris, 1961 metais apskridęs žemę, keliavo po visą pasaulį ir buvo priimamas įžymybių, prezidentų bei monarchų ir garbinamas didžiulių minių. Lankydamasis Britanijoje, Gagarinas buvo priimtas karalienės Elžbietos II (ji tuomet buvo visai jauna, karaliavusi mažiau nei dešimtmetį). Kai atnešė arbatą, pasakoja ši istorija, Gagarinas ją išgėrė ir, kadangi buvo paprašęs arbatos ne su pienu, o su citrina, išsitraukė iš puodelio jos griežinėlį ir sukramtė.

 

Toliau istorijoje pasakojama (kartoju – abejoju, ar ji tikra), kad prie stalo sėdėję kilmingi anglų svečiai, pakviesti į susitikimą su įžymiuoju rusu, sustingo vietoje ir neturėjo kur dėti akių. Toks protokolo pažeidimas! Toks neišsiauklėjimas!  Ir tada neva karalienė Elžbieta II irgi paėmė iš savo puodelio citriną ir taip pat ją suvalgė, dar pasigardžiuodama pasakė: „Labai skanu.“ Abejoju ne tuo, kad svečias galėjo suvalgyti citrinos griežinėlį: anuomet citrina Sovietų Sąjungoje nebuvo dažnas vaisius, be to, kodėl gi nesuvalgius, jei ji valgoma (ir kitose šalyse tai nėra laikoma nepriimtinu dalyku). Į tiesą neatrodo panašus rusų (galbūt dalyvavusių tame priėmime, o galbūt girdėjusių apie jį iš kitų žmonių) tvirtinimas, esą svečio poelgis „pasipūtusius kilmingus anglus“ apstulbino ir privertė pasijusti nepatogiai.

 

Jokios abejonės nėra, kad, be karališkos šeimos narių ir dvariškių, tokiame priėmime galbūt dalyvavo užsienio reikalų ministras, aukšti diplomatai ir kiti kilmingi svečiai – visi puikiai išauklėti, baigę geriausias mokyklas ir etiketo išmokę anksčiau, nei vaikystėje išmoko važiuoti dviračiu. Absoliučiai neįtikėtina, kad kažkuris iš šių žmonių galėjo būti toks stuobrys ir taip nesusivokti, kad nors vienu savo žodžiu, žvilgsniu, povyza būtų privertęs garsų svečią – o kartu ir priėmimo šeimininkę – pasijusti nejaukiai ar kvailai. Būčiau pasiruošęs lažintis iš didelės pinigų sumos, kad rūmų menėje niekas – nei svečiai, nei liokajai – nepajudino nė antakio, kai Gagarinas suvalgė tą citrinos griežinėlį.                                 

 

 Ne iš kitur, bet iš Anglijos kilęs posakis apie tai, kad ne tas išauklėtas, kas valgo, nenumesdamas nė kruopelės, išauklėtas tas, kas nepastebi ir neparodo, kai priešais sėdintis stalo kaimynas vynu apsipila marškinius. Tai privalomas anglui įgūdis, privaloma dorybė: atlaidumas kitokiam, nesugebančiam, neišmokusiam arba tiesiog užsieniečiui.Angliškas charakteris dažnai keistai tarpusavyje suplaka santūrumą ir eleganciją, kietai sučiauptas lūpas, tikslius ir taiklius žodžius, ištartus mandagiai ir aiškiai, ir pribloškiantį apsileidimą bei nevalyvumą.

 

„Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“. Leidykla „Baltos lankos“, 2009.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-12-01 12:35
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media