2022 m. gruodžio 3 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Komentarai

*print*

Archyvas :: Gruodžio mozaika. Anonsai užkniso juodai!

2009-12-11
 
Alberto Švenčionio nuotraukoje: laikraščio „Šeimininkė“ žurnalistė Rūta Kanopkaitė, šiemet apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“

Alberto Švenčionio nuotraukoje: laikraščio „Šeimininkė“ žurnalistė Rūta Kanopkaitė, šiemet apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“

Rūta Kanopkaitė

 

Ką darote, kai įdėmiai stebėtus filmo siužeto vingius, tiesioginę aktualių diskusijų ar pramoginę laidą pačioje netikėčiausioje ir įdomiausioje vietoje nutraukia reklama? Nors savamoksliškų tyrimų neatlikau, beveik neabejoju, kad kokie 99 procentai žiūrovų: a) kelioms minutėms perjungia kanalą, b) išeina į virtuvę parūkyti ar užsiplikyti arbatos, c) pritildo garsą, nes iki šiol pusbalsiu šnekėjęs televizorius tampa tikra „durnadėže“ – gavęs reklamos porciją, užbliauna visa gerkle…

 

Galiu pasigirti asmeniniu rekordu: kartą per reklaminę pauzę išėjau apsipirkti į maisto parduotuvę kitapus gatvės. Kai grįžau, kalgonitų, aktimelių ir reksonų potvynis dar nebuvo atslūgęs. Neabejotina, kad didžioji dauguma televizijos žiūrovų keikia mūsiškius transliuotojus, kurie reklamą be didelių skrupulų įterpia ten, kur jiems ir užsakovui atrodo geriausia. Tai gali būti kino šedevro kulminacinio epizodo vidurys. Su nebaigtu žodžiu burnoje anapus kadro įstrigusi rimta diskusija. Nepagailima netgi nuo sporto aistruolių nugvelbtos tokios jiems brangios lemiamų varžybų sekundės. O ką jau kalbėti apie sadistinį ilgo reklamos bloko rodymą prieš pat baigiamuosius filmo titrus...

 

Nuo narystės ES pradžios Lietuvoje įsigaliojo Europos konvencija dėl televizijos be sienų. Joje, be kita ko, nurodoma, kad reklaminių siužetų trukmė vienos valandos laikotarpiu neturi viršyti 20 procentų, tai yra 12-os minučių. Vaidybinio filmo (išskyrus daugiaserijinius ar serialus) transliacija gali būti pertraukta vieną kartą per keturiasdešimt penkių minučių tarpsnį. Tačiau lietuviškam verslumui konvencijos – ne kliūtis. Mat reklama nelaikomi  transliuotojo skelbimai apie jo paties programas arba su jomis tiesiogiai susijusius šalutinius produktus. Taigi jie kaip gumą ištempia ir taip prailgusias reklamines pauzes. Kol per filmą kelis kartus išklausai papūginės laidos anonsą apie naujus Pikul papus, pamiršti, kokiuose siužeto vingiuose nardė intriguojančio trilerio veikėjai.

 

Prieš gerą savaitę vakare nutariau pasižiūrėti filmą „Valstybės priešas“. Geri aktoriai, dėmesį prikaustanti įvykių karuselė... Jei būčiau susipratusi dirstelėti į programą, kada baigsis šio filmo su visais reklaminiais inkliuzais transliacija, būčiau nė neprasidėjusi...

Bandėte žiūrėti televizorių su chronometru rankose? Skaičiuoti, kiek kartų buvo nutraukta laida ar filmas? Tačiau ir be chronometro aišku, kad minėtos konvencijos nuostatas Lietuvos transliuotojai pažeidžia arba gudriai apeina kone kasdien.

 

Žinių ir aktualijų laidų, jei jos trumpesnės kaip 30 minučių, reklama pertraukti negalima, nurodoma konvencijoje. Tačiau šias transliacijas truputį prailginus arba formaliai suskaldžius į teminius skirsnius, jau galima vadovautis „minkštesnėmis“ nuostatomis. Todėl net per žinias esame pamaitinami anonsų ir reklamos porcija. Ypač gausiai – prieš daugelio laukiamą orų prognozę. 

 

Paslėpta reklama, prekių ir paslaugų pristatymas laidose reklamos tikslu draudžiami, sakoma minėtoje Europos konvencijoje. Tačiau lietuviškame ekrane tokių dalykų apstu. Kiekvieną savaitgalį komerciniai kanalai kviečia žiūrėti laidas, kurios, imituodamos varganą siužetėlį arba pokalbius apie sveikatą ir gyvenimo būdą, iš esmės reklamuoja vaistus, kosmetologų paslaugas, baldus, produktus ir t. t. Net į lietuviškus televizijos serialus sugebama įkomponuoti rėmėjų prekes bei paslaugas. Jos pareklamuojamos veikėjų lūpomis ar stambaus plano kadru, kuriame gerai matyti iškaba, butelio etiketė, pjūklo markė... Prognozuota, kad įstojus Lietuvai į Europos Sąjungą gali atsirasti naujas kanalas, transliuojantis vien reklamą ir taip nusiurbiantis jos perteklių iš kitų televizijų. Neatsirado. Ir vargu ar komercinės televizijos norėtų tokio konkurento. 

 

Nepilnoje dešimtyje Europos šalių visuomeniniai transliuotojai visai nerodo  reklamos; tarp jų – Didžiosios Britanijos BBC, Suomija. Tačiau toks komfortas turi savo  kainą – tai ne tik parama iš biudžeto, bet ir abonentinis mokestis. Rytų Europos ir Baltijos šalyse jis nėra populiarus, Lenkija – viena iš nedaugelio valstybių, turinčių jį. Abonentinio mokesčio atsiradimo galimybė Lietuvoje buvo įtvirtinta dar 1996 metais priimtame Visuomenės informavimo įstatyme. Ji numatyta ir Nacionalinio radijo ir televizijos įstatyme, tačiau realybe netapo iki šiol.

 

Mūsiškė TV publika norėtų žiūrėti filmus ir laidas be įkyrių reklamos intarpų,   bet prieš tokio mokesčio įvedimą visada šiaušėsi. LTV vadovybė irgi nepėsčia – norėtų gauti lėšų iš biudžeto, mokestį iš abonentų, bet šalia to ir „primilžių“ iš reklamos neatsisakytų. Kodėl tada žiūrovas turėtų kišti pinigus tokiam nacionaliniam transliuotojui? Juk jam tai būtų „monkės biznis“ – komercines TV su reklamomis jis mato nemokamai. 

 

...Todėl eime gerti arbatos, mieli skaitytojai. Jei mėgstate nekarštą, ši  reklaminė pauzė – kaip tik jums. Apie viską pagalvota.

 

„Šeimininkė“

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-12-11 11:31
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media