2022 m. gruodžio 3 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Komentarai

*print*

Archyvas :: Tarp žiedo ir žmogaus, tarp žmogaus ir žiedo

2009-12-14
 
Evaldo Butkevičiaus nuotraukoje: 2009 metų Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatas kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas

Evaldo Butkevičiaus nuotraukoje: 2009 metų Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatas kaunietis fotomenininkas Romualdas Rakauskas

Viktorija Daujotytė

 

Tarp žiedo ir žmogaus, tarp žmogaus ir žiedo...Taip pagalvojau apie Romualdą Ra­kaus­ką, apie didžiąją jo fotografijų Knygą,  jau šiais metais išleistą E. Karpavičiaus leidyklos. Ar nebus tai vie­nas svarbiųjų  šių metų kultū­ros įvykių?  Nors ne­įtrauktas į žymesnius pro­jek­tus, bet seniai lauktas, džiugu, kad parem­tas Ūkio banko. Kai susitinkama su tikrais kultūros, meno reiškiniais, net sunkmečiu pa­rama atsiranda.                                                         

 

Fotografijų albumas sudarytas iš pa­grin­dinių Romualdo Rakausko fotografijų ciklų („Vilniaus šiokiadieniai“, „Švelnumas“, „Mū­sų Kaunas“, „Žy­dėjimas“, „Vilties šviesa“, „Pavasario mergaitės“, „Įkvėpimo žemė“, „Švėkš­nos vyrai“, „Šokiai Upy­noje“, „Užuo­vėja“, „Spalvoti laukai“). Albumo su­da­ryto­ja – Agnė Narušytė, jos ir įvadinis straipsnis „Žydėjimo diskursas“. Tai  meistro darbas, jun­gian­tis humanistinio teksto kultūrą, pro­fesionalumą, labai jautrią estetinę pagavą, analitinę mintį, savitą stilių.  O svarbiausia – nepaprastai tiksliai, jautriai pristatantis Ro­mualdą Rakauską, aiškinantis aplin­kybes, si­tuacijas, fotografijos estetiką, santykį su laiku.

 

Tokios fotografijos ir tokie konceptualūs straips­niai aiškina laiką, kuriame buvome. Kuo dau­giau aiškumo, tuo laisvesni jaučiamės. Iš Romualdo Rakausko (kaip ir iš kitų didžiosios lietuvių fotogra­fijos plejados meistrų) fotografijų itin aišku, kad meno laikas yra tas pats, kuriame kuriančiam žmo­gui lemta gyventi, bet ir kitas – sukurtas. Surastas, netgi surežisuotas, bet svarbiausia – pamatytas. Fo­to­grafija – žvilgsnio menas, priklausomas nuo žvelgiančio-matančio sąmonės. Ro­mualdo Rakausko sąmonė siunčia ir gaudo šviesos signalus. 

 

Fotografijų albumą užbaigia Austėjos Čepauskaitės pokalbis su Romualdu Rakausku; ir pokalbyje,  ir ciklų įvaduose fotografas pasirodo kaip gebantis ne tik išraiškingai kalbėti, bet ir rašyti, pasakoti apie fotografiją. Ragavęs lituanisto duonos, girdėjęs, iš arti matęs, pažinojęs daugelį savo laiko rašytojų, nuolat iš­bandantis rašymo amatą, Romualdas Rakauskas gražiai tiesia lieptus tarp lite­ratūros ir fotografijos, tarp žodžio ir vaizdo. „Įkvėpimo žemės“ ciklas leido suvokti, kad kūrėjui gimtinė yra jo paties prasitęsimai. Arba atvirkščiai – gimtoji žemė kūrėjo sąmonė prasitęsia, išeina už savęs, bet niekad iš savęs.

 

Didžioji fotografijų Knyga tarsi naujai atveria Romualdą Rakauską, pastato į vieną gretą su pačiais didžiausiais savo kartos fotografais. Įgyjame dar daugiau argumentų matyti labai stiprią  fotografijos kūrėjų kartą. Ji buvo pastebėta jau savo laiku, bet šiandien įgyja tarsi naujų prasmių. Tai labai stiprūs gyvenimo, jo veidų liudijimai – ir konkretūs, dokumentiški, ir apibendrinti. Reikia sutikti su Arvydo Šliogerio siūlomu terminu – fotosofija; išmintis, sklindanti iš žvilgsnio, iš gebėjimo jį fiksuoti.

 

Pagrindinis R. R. fotografijų tekstas, be abejonės, yra „Žy­dėjimas“, kurtas dešimtmetį (1974–1984). Jis įtikina, kad fotografija yra kūryba, kuri pasitiki ne tik akimirkos iškalbumu, bet ir išankstine idėja, netgi režisūra. Kad būtų tikra, tikrumą reikia sukurti – kokiomis priemonėmis, nesvarbu. R. Ra­kausko  žiedai žydėjo ilgai, pavasarių jo klajonėse ir jo akyse buvo daug, o atrodo, kad vienas vienintelis. Vienintelis kaip atradimas, kaip atgimimas, prisi­kėlimas, visuotinis, nes atsirėmęs į mitą, į amžinybę. Apie Romualdo „Žydėjimą“ galima kalbėti kaip apie Amžinąjį  pavasarį. Arba pasiremti Sigito Gedos mintimi apie Salomėją Nėrį iš jo „Priraišiotų vieversių“, „Šiaurės Atėnų“ paskelbtų šių metų kovo 19: „Naktį pagalvojau, kad jos (Salomėjos Nėries) „Die­medžiu žydė­siu“ – vienas eilėraštis, o „traukia“ visą prisikėlimo teologiją!“.

 

Taip, ir Romualdo Rakausko „Žydėjime“ slypi mirties ir prisikėlimo paslaptis, mįslė,  kuri traukia mąstyti. Bet galimybės toliau mąstyti kol kas uždengtos Agnės Narušytės, nepaprasto jos įžvalgumo ir subtilumo. Tarpas tarp  žiedo ir žmogaus kitoks nei tarp žmogaus ir žiedo. Kai tarpas išnyksta, pasirodo labai stipri būties metafora, prisitraukianti  svarbiausias Romualdo Rakausko fotografijas, jų veidus, spinduliuojančius šviesą, teikiančius švelnumo  užuoglaudą, atsiminimo galimybę, liudijimo patikimumą.

 

„Santara“, 2009-ieji

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-12-16 15:15
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media