2022 m. gruodžio 3 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Komentarai

*print*

Archyvas :: V.Pociūtė. Paprastumo stebuklas P. Žemkausko romane „Neprasilenk su laime“

2009-11-26
 
Ričardo Šaknio nuotraukoje: P.Žemkausko knygos „Neprasilenk su laime“ redaktorė Vaiva Pociūtė. Ji VDU absolventė, būsimoji Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Ričardo Šaknio nuotraukoje: P.Žemkausko knygos „Neprasilenk su laime“ redaktorė Vaiva Pociūtė. Ji VDU absolventė, būsimoji Lietuvos žurnalistų sąjungos narė

Vaiva Pociūtė                                                                                                                                        

 

Aštraus žodžio meistras, rašytojas ir žurnalistas, LŽS narys Petras Žemkauskas, iki šiol ilgas kūrybos valandas skyręs satyrinių poemų žanrui, pateikė skaitytojams naują grožinės literatūros kūrinį – romaną „Neprasilenk su laime“. Kokia tai knyga?

 

Turiu pasakyti, iš pirmo įspūdžio kūrinys atrodo gana paprastas, lengvai skaitomas. Tačiau keista, praėjus kuriam laikui nuo knygos perskaitymo, pasakojant apie ją draugams, pažįstamiems, pradedi netikėtai suvokti, kad kiekvieną kartą knygą pristatai vis kitaip – kaskart atrandi kažką naujo, ką suvokti galbūt reikėjo trupučio laiko. Ir tai daro jį savotiškai netikėtą, patrauklų. Veikėjų charakteriai tokie artimi, kad visiškai nesunku įsitraukti į aprašomų įvykių verpetus, būti daugiau nei stebėtoju ar liudininku.                                                                                                                                                         

Be abejonės, romane kuriami įvykiai nėra stebukliniai: žurnalistas Ramūnas, ieškodamas įdomios medžiagos savo būsimiems straipsniams, dažnai susiduria su kriminaliniu pasauliu ir priverstas būti detektyvu. Kartu parodomas ir jo asmeninis gyvenimas – jautri mokyklos meilė Aldona, studentiška aistra ir pirmasis geidulio objektas – Nomeda bei tikroji jo gyvenimo džiaugsmo prasmė, vardu Aurelija. Moterys, kurios išeina su savo skausmu, sugrįžta ieškodamos vilties, pasilieka, tikėdamos meile. Tai, galima sakyti, lyriškoji romano pusė. Bet ji nėra nuobodžiai banali, kadangi bendra kūrinio nuotaika tarsi perleidžiama pro subtilios ironijos prizmę, nevengiant ir psichologinių įžvalgų.

 

 Ramūno, jo pasaulyje atsidūrusių žmonių vidinės kovos nėra pačioje pirmoje vietoje. Skaitytojas visuomet priverstas išlikti budriu, nes romano siužetas labai dinamiškas, apipintas vienas po kito sekančiais kriminaliniais įvykiais, dažnai sutinkamais realiame gyvenime: korupcija, siekimas papirkti žiniasklaidą, šantažavimas, neskaidrus verslas. Jauną vyrą nuolat lydi išbandymai, stiprinantys troškimą toliau ieškoti pasiklydusios tiesos.                                                                                                  

 

Įdomus autoriaus kūrybinis sprendimas – Ramūno domėjimasis žmogaus vidumi, jo psichologija, kuri išmokė jį pažinti, atspėti žmogaus nuotaikas, mintis. Šis savotiškas talentas veikėją lydi visose situacijose, tiek stengiantis suprasti moteris, tiek narpliojant bylas. Kita vertus, į tai gilinamasi saikingai: tiek, kiek to reikia vaizduojant konkretų įvykį arba Ramūno jausmus šių įvykių metu. Galiausiai, taip išlaikomas to trapaus paprastumo, laikinumo įspūdis, kuris tik suartina skaitytoją su veikėju.                                                                                                                                    

 

Petro Žemkausko  knyga „Neprasilenk su laime“ –  ne moko, ne moralizuoja, ne pataria, kur ir kaip nepraleisti laimės pro šalį. Ji tiesiog pasakoja, dalijasi tuo, ką kiekvienas skaitytojas priims ir supras individualiai.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-11-26 17:07
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media