Kūrybos artelė

Aušra Šuopytė

Pažvelgusi į savo, žurnalistės, nueitą nemenką kelio atkarpą, randu daug linksmų nutikimų, gražių prisiminimų, įspūdingų įvykių. Likimas taip sudėliojo mano veiklos mozaiką, jog nemažai laiko atidaviau daugiatiražei spaudai. Kai praėjusio amžiaus 7–me dešimtmetyje Lietuvoje pasklido „epidemija“, kurti stambiose pramonės įmonėse, aukštosiose mokyklose „tikrus“ laikraščius, iliustruotus fotonuotraukomis, išspausdintus „tikrose“ spaustuvėse, pirmiausia šią naujovę įgyvendino Kauno radijo gamykla. Tai buvo įmonės vadovų prestižo reikalas.

Kauno radijo gamykloje pasirodžiau 1964-siais. Dirbau labai murziname, tepalais pertvinkusiame, vyriškame ceche, kur visą pamainą cypė, džeržgė tekinimo, šlifavimo staklės, darbo drabužiai „kvepėjo“ tepalais, alyva ir prakaitu. Maniau atiduosiu galus, nes į pirmąją pamainą reikėdavo keltis 5 valandą, o jaunystėje, grįžus iš darbo ne poilsis buvo galvoje, įvairių pramogų būdavo ir anais laikais... Kaip „prilindau“ prie spaudos?

Kartą cecho vyrijai surengiau ekskursiją į „Ragučio“ alaus daryklą, mat buvau atsakinga už kultūrinius renginius. Paskambinau „Ragučio“ administracijai ir paprašiau leidimo aplankyti alaus daryklą grupelei žmonių iš „pačios Radijo gamyklos“. Sutikimą gavome. Gamybos procesas tų vyrukų nesužavėjo, o degustacija, – tai jau tikrai! Nuo tos minutės ceche tapau „renginių karaliene“ – visi tik ir klausinėdavo, kada vėl surengsiu kokią nors „ekskursiją“. Taip tapau „populiari“, ir ne tik savo ceche. Iki tol visuose cechuose būdavo leidžiami sienlaikraščiai, o centriniame įmonės vestibiulyje – didelės apimties sienlaikraštis „Banga“.Kai parašydavau  iš cecho gyvenimo, „Banga“ tuo straipsneliu sieną „papuošdavo“...    .

 Tai ir lėmė, kad įmonės administracijai ir visuomeninėms organizacijoms gavus leidimą leisti daugiatiražį laikraštį, niekas  galvos nesuko dėl redaktoriaus. Kažkas leptelėjo, jog Aušra Šuopytė galėtų laikraštį redaguoti, ir visi vienbalsiai tam pritarė. Užsitraukiau  vargą. Nors tuo metu neakivaizdžiai Vilniaus Universitete studijavau žurnalistiką, tačiau patirties  neturėjau. Radijo gamykloje tada dirbo fotožurnalistas Ričardas Šaknys, tad dėl iliustracijos buvau rami. Jo nuotraukos buvo kokybiškos, ir pats vaikinas drausmingas ir patikimas. Įmonėje, kur dirbo per 5 tūkst. žmonių, buvo ir žurnalistų, ir literatų, ir aktorių, ir „kitokio plauko“ menininkų. Pradėjau juos kalbinti, kad rašytų į „Bangą“, talkintų, informuotų, pagaliau patartų, kritikuotų...

Pirmąjį maketą klijavau, matavau suplūkusi, turėdama menką supratimą, kas ir kaip. Tačiau mane nuramino kolegos, sakydami, jog visam paradui, maketuojant laikraštį, diriguoja spaustuvės „metrampažai“ (laužytojai). Ateisi su klišėmis ir rankraščiais, nepamiršk buteliuką atsinešti: juk pirmas numeris, ir jie sukaišios visus galus, laiku ir greit tas laikraštukas bus „iškeptas“. Taip ir įvyko. 1967–ųjų liepos 14 diena, visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Po visus cechus, po kabinetus pasklido „tikras“, spaustuvėje išspausdintas, su vadų, gamybos pirmūnų nuotraukomis, laikraštis „Banga“. Prisimenu  tuometinio direktoriaus Valentino Minkaus žodžius: „Bet gi čia tikras laikraštis. Puiku. Pirmyn!“ Ir pasirašė įsakymą išmokėti vienkartinę premiją – man, aktyvistams, kurie prisidėjo rengiant pirmąjį „Bangos“ numerį.

Netrukus Radijo gamyklos daugiatiražio pavysdžiu pasekė ir kitos Kauno pramonės įmonės – Dirbtinio pluošto gamykla, A.Šiaučiūnaitės gamybinis susivienijimas, „Drobė“, „Liteksas“, Statybos trestas... Pridygo lyg grybų po lietaus tų daugiatiražių laikraščių Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje, Alytuje, Klaipėdoje, Šiauliuose. Vienu metu jų buvo gerokai per trisdešimt. Atsirado nauji laikraščiai ir aukštosiose mokyklose, tad redakcijų darbuotojų jau nesutalpindavo mažesnės salės. Lietuvos žurnalistų sąjungoje buvo įkurta Pramonės įmonių ir aukštųjų mokyklų daugiatiražės spaudos sekcija. Jai ilgus metus sėkmingai vadovavo Kauno politechnikos instituto laikraščio („Tarybinis mokslas“) redaktorius, LŽS narys a.a. Jonas Bačiulis. Lygiomis teisėmis su visais dalyvaudavome LŽS rengiamuose plenumuose, pasitarimuose, suvažiavimuose. Ne kartą teko iš anuometinių ąsų išgirsti, kai kurį nors mūsų „cecho“ darbininką pakviesdavo pasidalyti mintimis į tribūną: „Et, dabar „mailius“ kalbės, galime nesiklausyti, vis tiek nieko įdomaus nepasakys“...

O „mailius“ tais laikais visai neblogai plaukiojo savo vandenyse. Lankėmės Kaukazo, Vidurinės Azijos, Moldavijos respublikų stambiose įmonėse, kur buvo leidžiami tų įmonių ar aukštųjų mokyklų laikraščiai, seminaruose Maskvoje, Leningrade ir kas ketvirtį buvome kviečiami į vieną iš pramonės įmonių, turinčių savo laikraštį, pasidalyti patirtimi, susipažinti su gamyba. Asmeniškai man 1972 metais labai „nuskilo“,  kai Lietuvos žurnalistų delegacijos sudėtyje buvau pakviesta į Sąjunginį žurnalistų suvažiavimą Maskvoje. Atsiradau vos ne bohemos, tikros žurnalistinio meistriškumo mokyklos, aplinkoje.

Dabar, kai susitinkame buvę daugiatiražės spaudos cecho darbininkai, jaučiamės lyg giminės, nes turime apie ką pasikalbėti, dar kirba gyva atmintis. Ne tik didelis vežimas sunkią naštą veža, bet ir „mailius“ tada šį bei tą nuveikė: suteikdavo savo skaitytojams informacijos, pakritikuodavo apsileidėlius, pagirdavo aktyviuosius. Ne vienas ir pirmąjį eilėraštį išdrįso pasiūlyti savo laikraštėliui. Tačiau – laikas gyventi, laikas mirti. Numirė ir daugiatiražė spauda. Atsirado nauji, spalvingi, visai kitokio turinio leidiniai. Sėkmės jų leidėjams!