Kūrybos artelė

Adomas Subačius

4. Pas laringologą. Nosis

Baigęs įvertinti mano ausis, gydytojas pasiteiravo, ar nesu buvęs boksininkas. Kai atsakiau, jog niekada nebuvau linkęs leisti viešai daužyti savo nosies, vėl paklausė, ar nėra kas smogęs į tą nosį neviešai ir neleidžiant. Gavęs neigiamą atsakymą, padarė išvadą, kad mano nosis nebuvo sukiužinta. Aš net pirštais ją apčiupinėjau, norėdamas įsitikinti, ar tikrai taip. Po to teko išklausyti paskaitą apie nosies svarbą žmogaus gyvenime.

-Žmogaus nosis nedidelis organiukas, - pradėjo daktaras tvirtu balsu, pirštu bakčiodamas į savo nosį, - bet atlieka net dvi funkcijas: kvėpavimo ir uoslės. Nuo tinkamo kvėpavimo nosimi labai priklauso ne tik žmogaus sveikata, bet ir gyvenimo trukmė. Deja, daug kas šito nesupranta ir kvėpuoja burna. Tuo tarpu žmogaus organizmas taip sudarytas, kad per burną į jį turi patekti maistas, kuris nuslenka į skrandį, po to į žarnyną, o pro nosį oras, kuris patenka į plaučius, o iš jų į kraują. Kraujas - gyvybės šaltinis, jis turi būti švarus švarutėlis, kaip su Omo skalbimo milteliais išskalbti kūdikio drabužėliai. Kvėpuojant burna, su oru į plaučius ir kraują patenka dulkės, kurios užteršia kraują, sėda ant gyslų sienelių ir apsunkina kraujo apytaką. Maža to, kraujyje gali susidaryti dulkių gumulėliai, kurie, kraujo atnešti į smegenis, užkemša plonytes gyslas ir sukelia insultą, o susidarę didesni gumulai, patekę į širdį, sukelia infarktą. To negali atsitikti, kvėpuojant pro nosį, nes nosyje esantys plaukeliai sulaiko dulkes ir neleidžia joms patekti į kraują. Todėl kvėpuok tik pro nosį ir ją prižiūrėk.

Pritariau daktarui, kad tikrai mano nosyje yra plaukelių, kad ant jų prisėsta dulkių, ir pasigyriau, jog nosį prižiūriu - tas dulkes iš nosies pirštu iškrapštau. Gydytojas už tai pagyrė, bet įspėjo, kad krapštyti reikia labai atsargiai, pamažu, neskubant, neišraunant plaukelių. Geriausia tai daryti esą tada, kai yra laiko ir nėra ką veikti, sakysim, kine, per paskaitą, laukiant eilėje pas gydytoją. Ir labai pasmerkė tuos, kurie nosies plaukelius iškarpo.

Man pasidarė įdomu, kaip išsilaikiusi mano gerai prižiūrima nosis, ir paprašiau daktarą ją apžiūrėti ir įvertinti. Tačiau jis paaiškino, jog nėra ko jam nosies žiūrėti, nes apie ją viską žinąs jau iš studijų laikų. Tada išreiškiau pageidavimą šį tokį svarbų organą mediciniškai išplauti, kad švarūs plaukeliai geriau nepraleistų dulkių. Daktaras sukluso ir paklausė, ar aš dažnai sloguojąs.

-Sloguoju, - sakau, - ir dar kaip.- Kai nei iš šio, nei iš to užeina, tai iš nosies vanduo srove varva. Jokios žmonos pastangos nepadeda, kad ir ką duotų nuryti, kad ir ką lašintų į nosį. Tenka sėdėt namuose ir keisti rankšluosčius, nes nosinės ar servetėlės negelbsti.

-Negerai, negerai elgiasi žmona, - palinguoja galva daktaras. - Sloga kaip tik ir yra nosies plaukelių plovimo procedūra. Pats organizmas žino, kada kiek laiko juos reikia plauti, - todėl jokiu būdu negalima kištis į natūralų gamtos procesą, nevalia jo nei spartinti, nei lėtinti. Va pačiam ir atsakymas, kad nosies mediciniškai plauti nereikia, ji išsiplauna natūraliai.

-Bet, daktare, ir labai saugantis, dulkių į plaučius patenka pro burną,- pradėjau aiškintis.           

- Na, galima gi nekvėptelėti pro burną kalbant ar valgant. Ir miegant kartais burna nevalingai

prasižioja. Todėl ir stengdamasis kvėpuoti pro nosį žmogus negali būti tikras, kad negaus  infarkto ar insulto.

-Teisingai pastebėjote, - pagyvėjo daktaras, matydamas, kad kūrybingai įmuosi į galvą jo pamokymus. - Sąmoningas žmogus turi kuo mažiau malti liežuviu, aušinti burną, o daugiau klausytis ir, sučiaupęs lūpas, tylėti. Žiovaudamas burną prisidengti ranka. Valgydamas žiotis tik tada, kai maistas prineštas prie lūpų, o ne kai kabinamas iš lėkštės. Žiotis ne visa burna, o tik tiek, kad tilptų maistas. Jokiu būdu negulėti aukštielninkas, nes tokioje pozoje lūpos paprastai atsiveria ir kvėpuojama burna, net knarkiama. Žinoma, dar blogiau gulėti kniubsčiam, nes galima uždusti.

Baigęs pamokymus, kaip reikėtų mažinti infarkto bei insulto grėsmę, daktaras liepė užsimerkti, kaišiojo prie nosies įvairius daiktus ir reikalavo iš kvapo pasakyti, kas per daiktai. Nesunkiai atskyriau česnaką, prancūziškus kvepalus, valerijoną, krapus ir dar ką. Buvau pagirtas ir paklaustas, ar užuodžiu Lietuvos atmosferos kvapą. Prisipažinau, kad nelabai, oras nei šioks, nei toks, nei žiema, nei pavasaris, tai ir kvapas nenusakomas. Daktaras patikslino, ar aš užuodžiąs Lietuvos politinį kvapą.                                                              

- Kaipgi neužuosi,- sakau,- bjaurus kvapas, nosį laužia.

Patenkintas mano nosies tyrinėjimu, daktaras reziumavo:

-Gerą uoslę tamsta turite, saugokite ją, nekiškite nosies kur nereikia, nes galite jos  netekti. O gera uoslė senatvėje praverčia - užuodžia artėjančią mirtį ir leidžia kurį laiką nuo jos slapstytis.

Vėl kuo griežčiausiai užprotestavau. Slapstosi, sakau, tik nusikaltėliai, o aš joks nusikaltėlis, nieko neužmušiau, nieko nepapjoviau, nieko nenugalabijau ir neturiu ko slapstytis. Ką žmogus nusipelno, tą turi ir gauti. Visą savo amželį taip galvojau ir gyvenau. Gydytojas ir vėl nusileido, vėl išrašė po dvi tabletes, kurios gal nepadėsiančios, bet tikrai nepakenksiančios.

/Bus daugiau/