Kūrybos artelė

Nekantriai laukėme enciklopedinio biografijos žinyno „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys“. Tai ne vienadienė knyga: ji mums įdomi šiandien, bet dar įdomesnė, vertingesnė bus rytoj, po 50 ar 100 metų, kai ją vartys mūsų anūkai, proanūkiai... Laikas su niekuo nesiskaito: net spausdinant šią knygą, vienas kitas jau visam laikui baigė savo biografijas, mirė... Tad labai gražu, prasminga, kai pasilieki knygoje su savo laikmečio darbščiausiais, veikliausiais žmonėmis.

Medicinos atstovas pasijuto labai nejaukiai, kad medicina negali man pagelbėti, bet buvo sąžiningas ir pripažino, kad medicina, turėdama daug laimėjimų, dar nepasiekė tokio lygio, kad galėtų praskėsti gerklę. Paguoda buvo jo pasakymas, jog mano pasiūlyta procedūra jį sudominusi, kas leido man viltis, kad ateityje Kaune turėsime gerklės praskėtimo kliniką.

Anuomet juoda duona buvo skanėstas. Bet, prisimena žurnalistas, prieš pradedant valgyti riekę, visada buvo klausiama, ar jau valgė kiti. Ta taisyklė – rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais – įsiminė visam gyvenimui. Mūsų Ričardas, kaip mes jį vadiname, niekada abejingai nepraeis pro šalį, visada padės tam, kam reikalinga pagalba, kiekvienam ras paguodos žodį.

Baigęs įvertinti mano ausis, gydytojas pasiteiravo, ar nesu buvęs boksininkas. Kai atsakiau, jog niekada nebuvau linkęs leisti viešai daužyti savo nosies, vėl paklausė, ar nėra kas smogęs į tą nosį neviešai ir neleidžiant. Gavęs neigiamą atsakymą, padarė išvadą, kad mano nosis nebuvo sukiužinta. Aš net pirštais ją apčiupinėjau, norėdamas įsitikinti, ar tikrai taip. Po to teko išklausyti paskaitą apie nosies svarbą žmogaus gyvenime.

Lietuvoje likę žmonės pavirto taupyklėmis. Rūpestingos moterys kišo pinigus į kojines, tačiau budrūs vyrai tas kojines surasdavo ir perdėdavo pinigus į pėdkelnes striptizo baruose ir įvairiose pasilinksminimo įstaigose. Atlikę tokius žygdarbius, šie didvyriai paryčiais parsėlindavo namo ir atkakliai gindavo savo šeimą nuo didelių kainų sprogstamuoju alaus ir degtinės mišiniu, supilstytu į didelius bambalius.Tačiau neapsiribodavo vien tik gynyba. Jei rasdavo žmonos paslėptą kojinę su pinigais, nedelsiant surengdavo narsų išpuolį prieš dideles kainas.

Kai prieš dvylika metų su Valdu Adamkumi susėdome ilgesniam pokalbiui Čikagoje, Vėjų mieste, jis buvo ką tik apsisprendęs dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tada pagalvojau, kad šis miestas vienas svarbiausių jo gyvenime. Žinoma, labai klydau: tada ir dabar, net ir gyvendamas Vilniuje, jis svarbiausiu savo gyvenimo miestu laiko gimtąjį Kauną. Apie tai pirmiausia ir pradėjau pokalbį su Lietuvos prezidentu Valdu Adamkum.

Kėdainių kniaziumi vadinamo europarlamentaro Viktoro Uspaskicho įtaka Kėdainių rajono žiniasklaidai kur kas didesnė nei iki šiol manyta. Europarlamentaro įtakoje yra ne tik jo šeimos koncernui „Vikonda“ priklausanti „Kėdainių karšto televizija“ ir laikraštis „Rinkos aikštė“, bet ir seniausiai šiame rajone leidžiamas „Kėdainių garsas“.

Šeimos gydytoja paskambino laringologui ir nurodė man, kuriame kabinete turėčiau jam prisistatyti... Gydytojo galva buvo gerokai praplikusi, bet net per plikę negalėjau įžvelgti, kiek galima pasitikėti jo protu. Kai atsakiau į klausimus, kokiomis ligomis sirgau vaikystėje, ar gerai miegu, ar turiu žmoną ir vaikų, gydytojas pareiškė, kad mano klausa, žiūrint amžiaus, esanti labai gera. Atseit, susišnekėjom nekeldami balso, o kartais tenką taip šnekėtis, kad skamba net koridorius. Turėčiau dėkoti Dievui už tokias ausis.

Sakoma, kad aplinkybės, kuriomis sukuriama kas nors nauja, visada yra netikėtos. Taip pagalvojau, kai jauna, įdomių žmonių komanda ėmėsi ambicingo projekto - prieš dvejus metus pradėjo leisti žurnalą „Miesto IQ“. Tada mano žurnalistinė patirtis ir vis geltonėjančios bei įvairių interesų pinklėse įkliuvusios lietuviškos žiniasklaidos kontekstas ir aplinkybės atrodė visai netinkami tokiems idealistiniams žingsniams. Vėliau mano skepsis tirpo, nepaisant, kad aplinkybės darėsi dar nepalankesnės: sunkmetis ir su tuo susijusios konkurencinės bei ekonominės konvulsijos.

Anksčiau sveikatos tikrinimas prasidėdavo nelabai patraukliai - reikėdavo nešti išmatų ir šlapimo. Šeimos gydytoja paaiškino, jog dabar medicina yra pasiekusi tokį lygį, kad viską nustato iš kraujo, tik moterims nėštumą iš šlapimo. Jeigu taip, tai, sakau, tegul visapusiškai ištiria kraują, tegul padaro ne tik nemokamus, bet ir mokamus tyrimus...

Kauno lėlių teatre surengta dokumentinio filmo „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ premjera. Filmo scenarijaus autorė ir režisierė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Enrika Striogaitė drauge su Lietuvos žurnalistų sąjungos nariais - operatoriumi Antanu Budriu ir prityrusia montažo režisiere Svetlana Gužauskiene - sukūrė beveik valandą trunkantį įtaigų pasakojimą apie Lietuvos kultūros šviesuolį Stasį Ratkevičių.

2008-ųjų rudenį, vis dar kupinas jėgų ir sumanymų, Adomas Subačius atšventė savo gyvenimo aštuoniasdešimtmetį. Ta proga jis linksmai pažvelgė į savo didžiausią turtą sveikatą, ir į susitikimus su žmonėmis baltais chalatais.

Aštraus žodžio mėgėjas Petras Žemkauskas, iki šiol ilgas kūrybos valandas skyręs satyrinių poemų žanrui, pateikė skaitytojams naują grožinės literatūros kūrinį - romaną "Neprasilenk su laime".

Lapkričio 29-ąją sukanka trisdešimt dienų, kai Kauno žurnalistus paliko ilgametis „Šviesos“ leidyklos, kuri buvo pirmoji ir paskutinė jo darbavietė, redaktorius Jonas Vildžiūnas. Petrašiūnų panteone palaidota urna su velionio palaikais... Apie puikų žmogų, kolegą, redaktorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos narį liko puikūs atsiminimai. O jis paliko šimtus savo redaguotų ir išleistų lietuvių kalbos bei literatūros vadovėlių moksleiviams. Liko mums ir Jono Vildžiūno parašyti, bet neišleisti prisiminimai apie tai, ką jis matė ir patyrė savo gyvenime. Pateikiame kelis kolegos atsiminimų epizodus, kuriuos maloniai atidavė našlė Danutė Vildžiūnienė (iš rankraščio „Universiteto kiemas“)

Taigi ką pernai galvojome, kai žiūrėjome pro šį langą ir leidome pirmąjį žurnalo numerį vietoj vienuolika metų ėjusio laikraščio? Galvojome visaip, bet labiausiai galvojome: turbūt ne laiku. Juk visai neseniai premjeras V. Kubilius buvo ištaręs iki rinkimų vengtą žodį „krizė“, ir viskas tarsi sugriuvo. O mes, kaip ir buvo planuota, išsiruošėme į naują ir brangiau atsieinančią kelionę. Ne vieni. Tikėdamiesi, kad su mumis eis ir mūsų buvę laikraščio skaitytojai. Bet buvo labai neramu. O jei ne...? Krizė juk baugus žodis ir dar baugesnis reiškinys. Krizė – ne metas naujoms kelionėms.

Jau pusę amžiaus tęsiasi mano fotografiniai ieškojimai. Lyg savotiškas 50 metų mano kūrybos apibendrinimas yra naujausias albumas „R.R“. Yra ką prisiminti ir ką parodyti. Pirmąjį savo darbų ciklą „Žydėjimas“ kūriau ilgai nuo 1961 iki 1985 metų, nes fotografuoti galėdavau vos porą pavasario savaičių. Dirbau tada „Nemuno“ žurnale, negalėjau bet kada viską mesti ir išvažiuoti...

Šiuolaikinis žmogus gyvena šios dienos diktuojamų problemų rate – nesusimąstydamas, kodėl jis taip gyvena. Pravartu priminti senovės filosofo mintį apie žmones, nepažįstančius savo istorijos ir amžinai liekančius vaikais. Nepasisėmus patirties iš praėjusio laiko, nepasimokius iš istorijos, žmogus pasmerkia save nežinojimui ir klaidoms. Tad ar iš tiesų praeitis yra ateities projekcija? Šito savęs klausia Europos valstybės, į mokyklų programas įvesdamos ne tik giliąją tautos patirtį (folklorą), bet ir istorines realijas, žyminčias ir ugdančias tapatybę.