Kūrybos artelė

P. Žemkausko romanas „Neprasilenk su laime“ (Ištrauka)

 

Tikrai, jau rytojaus rytą redaktorius, atėjęs pas mane, pasakė:

– Ką tik skambino meras. Kviečia tave pas save. Manau, supranti, dėl ko?

– Kur čia nesuprasi…

– Ką gi, sėkmės! Laikykis!

 

Gerai pasakyta: laikykis. O juk jis, redakcijos galva, suprato, koks bus spaudimas, galėjo ir pats „laikytis“. Pasakytų, kad straipsnis jau paruoštas, atiduotas spaustuvėn, jau nieko negalima padaryti, kaip yra sakęs ne kartą, ir viskas būtų baigta. Aišku, redaktorius nenori eiti įkonfliktą su meru, geriau tegu eilinis žurnalistėlis savo principingumą rodo!

 

Kad pasielgsiu principingai, neabejojau. Įdomu kita: ko norėtų redaktorius? Išsaugoti gerus santykius su meru ar išlaikyti nepaperkamojo aureolę?

 

Pas merą susitikimas vyko ne visai taip, kaip aš įsivaizdavau. Man įėjus, meras pakilo nuo kėdės, priėjo, padavė ranką, pasodino į gilų minkštą fotelį, pasiūlė kavos, kurios atsisakiau. Tada jis iš tolo pradėjo ataką. Paklausė, ar seniai dirbu redakcijoje, išdėstė „savo požiūrį“ į spaudą – kas parašyta, kirviu neiškaposi, tūkstančiai žmonių perskaitys ir laikraštyje išsakytos nuomonės nepamirš. Ar ne taip? Sutikau, kad taip ir yra, nors ir jautėsi jo žodžiuose bolševikmečio gaidelės. Tada jis tiesiai peršoko prie Vingrio bylos.

 

– Matote, iš pirmo žvilgsnio ten lyg ir viskas aišku, bet Vingrys (nesako „mano brolis!“) turi ir savo argumentų, dar visai nežinia, kokia bus policijos nuomonė. Ar verta spaudai bėgti įvykiams už akių? Įsivaizduokite, jeigu policija jį išteisina, kaip sakoma, neranda nusikaltimo, o spauda jau apjuodina! Ar verta paskui bylinėtis dėl asmens orumo įžeidimo? Ar ne geriau bent kol kas palūkuriuoti?

 

O gal ir tikrai meras savo brolelį ištrauks? Kaip apginčiau tada savo tiesą, nors ir žinodamas, kad esu teisus? Beliko tik pažadėti, kad neskubėsiu, palauksiu, kol policija tars savo galutinį žodį. Išsiskyrėme lyg ir maloniai, nors ir jaučiau mero žodžiuose nepasitenkinimo gaideles.

 

Po poros valandų redakcijoje manęs laukė kita staigmena: pasirodė pats Kazys Vingrys!

– Prisimenate? Vakar Vilkijoje buvome susitikę…

– Prisimenu, kaip čia neprisiminsi.

– Tai va. – Vingrys neskubėdamas ištraukė iš kišenės storoką voką.

– Čia jums honoraras…

– Honoraras? Koks? Už ką?

 

– Aš gi suprantu, viską suprantu. Jums už parašytus straipsnius honorarą moka. Aš sumoku jums bent dešimtį kartų daugiau, jeigu straipsnis laikraštyje nepasirodys. Trumpai aiškiai. Dėkite greičiau tą voką į stalčių ir – liekame geruoju. Sutarta?

 

– Ne, pone Vingry, leiskite jus gerbti. Pasiimkite šį voką atgal, o tada, kaip sakėte, liekame geruoju. Sutarta?

Vingrys sutriko, prasižiojo ir vėl susičiaupė. Supratau, jis norėjo dabar pasakyti, kad pinigai veltui nesimėto, kad šis sandėris duos daugiau negu eilinis straipsnis laikraštyje. Bet jis nepajėgė suvokti, kad ne visiems viskas yra perkama ir parduodama. Gerokai patylėjęs jis vis tik nepaliko voko – uždėjęs ranką, jis perbraukė voku per stalą ir įsidėjo jį į vidinę švarko kišenę.

 

– Ar nesigailėsite? – paklausė jis atsistodamas. Jo balse buvo galima justi ir apgailestavimą, ir giliai paslėptą grasinimą.

– Ko?

Vėl akimirka tylos.

– Progos gerai uždirbti.

 

Išėjo nė neatsisveikinęs, vos truputėlį linktelėjęs galvą. Likęs vienas, sėdau rašyti straipsnio apie vakarykštę išvyką pas Vingrį. Tiek to, išvadų, kaip ir žadėjau merui, dar nedarysiu, bet aprašyti tai, ką mačiau Vingrių lauko virtuvėje, geriau dabar, kol dar gyvos atmintyje visos detalės.

 

Jau buvau bebaigiąs rašyti numatytą straipsnio dalį, kai ant stalo sučerškė telefonas.

– Noriu pakalbėti su Ramūnu Digriu, – melodingai nuvinguriavo aukštas moteriškas balsas. Sopranas, pagalvojau.

– Aš Ramūnas Digrys, – atsakiau.

– Ar galėčiau pas jus užeiti? Rasite laiko ilgesniam pokalbiui?

– Prašau. O su kuo kalbu, apie ką šnekėsimės? – paklausiau.

– Viską pasakysiu atėjusi… Jeigu jūs galite.

– Žinoma, prašau.

– Būsiu už penkiolikos minučių.

 

Sudomino mane ši neprisistačiusi pašnekovė. Kažkas nekasdieniška tvyrojo už jos žodžių. Ko jai reikia? Nori kažką papasakoti ar pati siekia ką išklausti? Jos balse girdėjau lyg prašymą, lyg atsiprašymą. Beliko tik laukti.

 

Pasirodė ji, nors tai ir nebūdinga moterims, stebėtinai punktualiai. Aukšta, baltaplaukė, išraiškingos figūros, lyg išplaukusi iš modernaus užsienietiško madų žurnalo.

 

– Su jumis aš kalbėjau telefonu?

– Taip, su manimi, – atsakiau, – jeigu tai jūs kalbėjote apie susitikimą. Prašau sėsti, klausau.

 

Ji atsisėdo, užsikėlė koją ant kojos, per trumpo sijonėlio iškirptę parodydama dailias savo kūno linijas.

– Pas jus rūkoma?

– Prašau, – patraukiau arčiau jos peleninę.

Išsitraukusi iš rankinuko „West“ pakelį, ji išsiėmė cigaretę, užsidegė ją kažkokiu nematytu žiebtuvėliu ir išleido pilkų dūmų kamuolį.

 

– Tai kokie reikalai jus atvijo? – pamėginau pagreitinti pokalbį, per jėgą atitraukęs žvilgsnį nuo jos prasegtos palaidinukės, pro kurią buvo matyti gundančiai apvalios krūtinės kalvos.

– Aš čia… tokiu subtiliu klausimu… Jeigu jums leidžia laikas, gal persikelkime kur nors į intymesnę aplinką, gal į gamtos prieglobstį?.. Prie durų stovi mašina, neužtruktume…

 

Sutrikau, bet neilgam.

– O kodėl negalima čia? Apie ką kalbėsime?

– Žinote, įstaiga lieka įstaiga… Norėtųsi būti nevaržomiems… Noriu pakalbėti apie vakarykštį jūsų vizitą į Vilkiją, na, pas tą… Vingrį.

 

Iš karto tapo viskas aišku. Ir tie moteriški ir mergaitiški kūno privalumai staiga įgavo visai kitą atspalvį. Vadinasi, tai meškerės kabliukas

– dar vienas mėginimas užgniaužti turintį pasirodyti straipsnį!

– Ne, kalbėkime čia! – jau griežčiau atsakiau, norėdamas išgirsti, kuo ji argumentuos savo kalbą, kai ant kabliuko žuvis neužkibo.

 

Ji įrėmė savo mėlynų akių žvilgsnį į mano veidą.

– Kodėl gi taip? Nejaugi jūs ne vyras? Argi aš tokia baisi?

 

Pagaliau nedviprasmiška ataka! Matyti, tai vienintelis jos argumentas. Dabar bent žinau, ką atsakyti, kokį duoti atkirtį.

– Šį kartą mes kalbame ne apie jus ir ne apie mane. Jei turite ką pasakyti, kalbėkime tiesiai ir aiškiai.

– Gerai, jei taip norite… Nereikia to straipsnio!.. Aš… Aš pasiryžusi… viskam, kad tik jis neišeitų… – Matyti, pajutusi artėjančią mano reakciją, pridūrė: – Jei neturite laiko šiandien, galime susitikti ryt ar

poryt… Aš punktuali… Neapgausiu.

 

Lyg ieškodama kažko savo rankinuko dugne, ji nuleido rankas, ir vienas jos petys apsinuogino. Dabar švarkelis dengė tik pačią jos krūties viršūnėlę. Buvo aišku, kad po švarkeliu ji neturi jokio drabužio. Kas tai? Susijaudinimas ar gerai ištreniruotas kūno judesys? Į tai atsakė jos žvilgsnis, mestas į mano veidą, kad įsitikintų, kaip aš priimsiu, ko gero, jau paskutinį jos masalą.

 

– Ne, neatidėliokime rytojui!.. Šiandien, tuoj pat!.. Sakote, kad atvažiavote dėl Vingrio? Apie jį mes neturime ko kalbėti, jūsų tai neliečia. O jeigu ir jūs su ta istorija susijusi, tai kas jūs? Vingrio žmona, duktė, giminė?

– Tai visai nesvarbu. Dėl visa ko palieku jums savo telefoną… Klauskite Viktorijos… Kai apsispręsite, paskambinkite. Nesigailėsite.

 

Ir ji išėjo, palikdama užsienietiškų kvepalų kvapą, jei ir palūžusi dėl nepavykusio vizito, tai neparodydama to savo išore.