Kūrybos artelė

Jonas Laurinavičius

Nekantriai laukėme enciklopedinio biografijos žinyno „Kas yra kas Lietuvoje. Kraštiečiai. Kaišiadorys“. Tai ne vienadienė knyga: ji mums įdomi šiandien, bet dar įdomesnė, vertingesnė bus rytoj, po 50 ar 100 metų, kai ją vartys mūsų anūkai, proanūkiai... Laikas su niekuo nesiskaito: net spausdinant šią knygą, vienas kitas jau visam laikui baigė savo biografijas, mirė... Tad labai gražu, prasminga, kai pasilieki knygoje su savo laikmečio darbščiausiais, veikliausiais žmonėmis. Kiekvienoje biografijoje atsispindi ir Kaišiadorių krašto, ir visos Lietuvos tam tikra istorijos dalis. Juk ne vienas gyvenai, tu veikei aplinką, o aplinka tave.

Žinyno rengėjai atliko didžiulį darbą, sudarydami asmenų sąrašus, rinkdami biografinius duomenis, rengdami juos publikacijai. Tiesa, visos biografijos pa-teikiamos pagal tą pačią schemą, atsakant į anketų klausimus. Tokia schema, atrodo, pasiteisino, pagal ją išleisti jau keli žinynai „Kas yra kas Lietuvoje“, į kurią yra patekę ir žymiausi Kaišiadorių krašto žmonės. Tos žmonių biografijos, jas papildant naujausiais duomenimis, ir yra perkeltos į kraštiečių žinyną.

Tačiau kraštiečių žinynas apima kur kas platesnį žmonių ratą, todėl reikėjo papildomai surinkti duomenų apie kelis šimtus Kaišiadorių krašto žmonių. Taip ir padaryta. Žinyno redakcija, be kitų Kaišiadorių krašto tyrinėtojų, išskiria Rolandą Gustaitį, istoriką profesionalą, kuris parengė didžiąją dalį praeities žmonių biografijų. Turbūt net nediskutuotina - biografijos parengtos be priekaištų,kvalifikuotai.

Plačiau neapsistodamas ties gerosiomis žinyno pusėmis, kurios daugeliui kaišiadoriečių ryškiai matomos, negaliu nepareikšti ir skaudokų replikų. Žinoma, būtų fantastiška, stebuklas, jei didokos apimties (272 p.) knygoje, kur gausybė pavardžių, vietovardžių, datų ir t.t., nebūtų korektūros klaidų, visokių kitokių riktų. Bet stebuklų nebūna. Kitas reikalas, jei jų daug, jei badyte bado akis.

Peržvelgus žinyną, turbūt klaidų, ne-atidumo viršūnė pačioje žinyno pradžioje, kur surašyti rajono tarybos nariai ir kadencijos metai. Ją sunku ir analizuoti, kadangi joje beveik „vien nesąmonės“. Sąraše kadencijos metai - nuo 1991-ųjų. Betgi rinkimai vyko 1990 m.! Ir buvo išrinktas 41 deputatas (tarybos nariais jie buvo vėliau įvardinti). Kai kurių deputatų ar tarybos narių nėra vardų, arba jie klaidingai nurodyti (Dagilis Jonas, ne Antanas, Zulca Juozas, ne Antanas), o gero būrio pirmosios kadencijos deputatų iš viso nėra sąraše (A. Gelžinio, V. Stančiko, A. Cikanavičiaus, J. Vinckaus, K. Zelenkausko ir t.t.). Toks nesenas laikas, o jau šitaip netikslu, supainiota.
Mes džiaugiamės, kad tokių žinynų kiti rajonai neturi, mes - pirmieji. Tad nieko nuostabaus, kad yra ir prisvilusių blynų.

 Rengiant kitų rajono žinynus teks pasimokyti iš mūsiškių klaidų. Dirbta pernelyg skubiai, todėl atsirado net vaikiškų neapsižiūrėjimų. Pavyzdžiui, mūsų garsiojo  lengvaatlečio, TSRS Tautų spartakiados čempiono, Olimpinių žaidynių dalyvio  (8 v.) A. Varanausko biografija žinyne pateikiama du kartus - 128 p. (kaip mirusio kraštiečio) ir 243 p. (kaip dar gyvo sporto veterano).

O štai po Alberto Medzevičiaus biografijos dar kartą jis pristatomas dviem eilutėmis. Kuo gi kitu, jei ne skuba gali paaiškinti ir tokį nemalonų faktą, kai prie Kaišiadorių rajono ūkininko G. Pašvensko  biografijos įdėtas... Seimo nario J. Ramono portretas. Veterinarijos specialistų juoką sukėlė ir informacinis - reklaminis puslapis „Eugenijaus Cikanavičiaus pieno ūkis“, kur įdėta bet kokia karvės nuotrauka; man, ne veterinarui, vienodai rodo, kokia toji karvė, o specialistams bemat užkliuvo: kaip čia, girdi, į reklamą įdėta nepaženklinta (be numerio) karvė! Tokių  karvių E. Cikanavičiaus pieno ūkyje nėra, tai veterinarijos taisyklių pažeidimas!

Gaila, nors dėlto galima ir diskutuoti, kad į žinyną nepateko ir keliasdešimt nusipelniusių žmonių, kurie ženklius pėdsakus paliko Kaišiadorių krašto istorijoje. Pateikiu kai kurių iš jų pavardes: aušrininkas kun. S. Gimžauskas, gyvenęs Žiežmariuose ir Kietaviškėse, poetas, etnografas, muziejininkas S. Daunys,  pirmasis LVMTI direktorius prof. habil. dr. M. Babenskas (ir antrasis - prof. J. Pagirys,  kaip ir būrys kitų žymių veterinarijos mokslininkų, dirbusių Kaišiadoryse), ilgametis Liaudies buities muziejaus direktorius, vėliau direktoriaus pavad. V. Stanikūnas, vienas iš Žaliųjų judėjimo pradininkų Lietuvoje, laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktorius R. Braziulis, gyvenantis Rumšiškėse, pirmosios kadencijos rajono tarybos pirmininkas, dabar dirbantis mokesčių inspekcijoje Kaišiadoryse, M. Pupalaigis ir t.t.

Gaila, kad „už borto“ paliko gana ilga rikiuotė praeityje garsių sportininkų, kurie kadais buvo žinomi visoje Lietuvoje: dviratininkas Bronius Krulikauskas, stajeris Žygimantas Lakavičius, pirmoji kaišiadorietė  plaukikė TSRS sporto meistrė Laimė  Gruodytė, daugkartinis Lietuvos čempionas ir rekordininkas Jonas Murnikovas, irkluotojos TSRS ir tarptautinių varžybų nugalėtojos ir prizininkės Zita Slatkevičiūtė-Smolina ir Lionė Lepševičiūtė-Petronienė. Dar per trumpas laikas, kad viską prisimintume, sužiūrėtume, patikrintume.

 Suprantame, kad tokios apimties knyga apie Kaišiadorių kraštą negreit, oi, ne-greit pasirodys. Tačiau po kokių metų ar kitų gal ir tikslinga būtų parengti įdėklą prie šios knygos - su papildymais, pa-tikslinimais ir t.t. Nepaisant kai kurių netobulumų, suklydimų, kaišiadoriečių žinynas itin reikšminga knyga.  Kiekvienas žmogus, įrašytas į ją, palieka save ateities kartoms. O kam gi nemalonu ilgam ilgam išlikti šios knygos puslapiuose.

“Kaišiadorių aidai”