Kūrybos artelė

Jaunoji našlė

 

 

„Mirtis – tai ne tamsa, tai – šviesa. Tai ne niekas – tai amžinybė. Tai ne galas – tai pradžia“.                                                                                                                                                  Viktoras Hugo

 

Kada paskutinį sykį ji jojo šituo smėlėtu paupio keliuku? Gal užpraeitą pavasarį? Greta Almino. O dabar taip nepakeliamai liūdna ir gūdu... Gal ir gerai, kad ji paklausė Narimanto. Svainis ją ragino: „Tu privalai išsijudinti, Ausma. Žinai, ką tau pasakytų Alminas? „Vargu ar tavajame krikščioniškame rojuje bus taip gražu ir smagu kaip mūsų Knituvoje“. Jaunas tvirtas Almino kūnas su baisia žaizda krūtinėje grūmėsi iš visų jėgų, iki pat pabaigos. Kol dar turėjo sąmonę, pamatęs prie jo pasilenkusią Ausmą, mėgino šypsotis. Tik toji jo šypsena buvo neatpažįstama ir graudi. Ne Ausma jį guodė, o Alminas ją. Jis, nusilpęs ir bejėgis, mėgino įkvėpti jai stiprybės.

 

Tomis akimirkomis Ausma suprato, kad ne ji, o jos vyras visada buvo už ją stipresnis  dvasia, nors ji iki tol tarėsi turinti kur kas daugiau valios negu jis. Nors ašaras tramdyti sekėsi sunkiai, ji neprarado vilties, kad Alminas išgis. Pati sau galvojo: jeigu mirtų jis, šioje žemelėje nebebūtų ką veikti ir jai. Net tada, kai jau kliedėdamas Alminas kažką nesuprantama kalbėjo – lyg su seniai žuvusiu tėvu, lyg su motina, o sykį – turbūt su mirusiu savo jaunesniuoju broliuku, Asma, budėdamas šalia, stengdavosi nepravirkti. Bet vos tik išvargusi grįždavo į savo menę, tuoj išprašydavo lauk senąją ištikimąją auklę ir prapliupdavo rauda. Išsiverkusi užmigdavo kur pakliūva – tai užsikniaubusi ant skobnių, tai sėdėdama ant suolo, nugara atsirėmusi į sienojus. Senoji jos auklė niurnėjo. Esą dėl to, kad ji dieną naktį nesitraukia nuo kunigaikščio, jam lengviau nepasidarys. „Viskas dievų rankose, – tylutėliai šnabždėjo senoji. – O juk tau jėgų dar prireiks.“

        

Ir štai jau pusmetis, kai Almino nebėra.

 

- Čia stabtelėkime, Narimantai.

 

- Pavargai? – pasiteiravo šis. Ausma nutylėjo. Neapsivertė liežuvis pasakyti, kad čia, šitoje giraitės aikštelėje, po anuo kupliu klevu, kurs per   tuos keliolika metų, rodės, visai nepasikeitė, Alminas pirmą kartą jai prisipažino mylįs. Rodos, viskas buvo taip neseniai.

 

- Jauki aikštelė. Ir koks didingas klevas! – stebėjosi Narimantas. – Dabar, pavasarį, jodamas gali jo ir nepastebėti, nes lapeliai gležni. Užtat rudenį gelsvai raudoni lapai iš tolo švies, vėjeliui pučiant mirguliuos ir plazdės lyg didžiulis laužas.

 

- Tada buvo ruduo, – tyliai pasakė Ausma ir švelniai prisilietė prie gruoblėtos klevo žievės, lyg tai būtų tvirta, įdiržusi vyro ranka.

 

- Tada? Kas buvo tada? – pasiteiravo Narimantas, rišdamas rusvaplaukę Ausmos kumelaitę prie jaunučio klevo, turbūt didžiojo klevo atžalos.

 

- O kodėl savojo žirgo nepririši? – išsisuko nuo atsakymo Ausma.

 

- Tai ne mano, tai Almino žirgas.

 

- Šito aš dar neužmiršau, svaini.

 

- Turbūt todėl ir liepei man jį pasiimti. Bet turėtum prisiminti ir tai, kad Širmio pririšti nereikia – nuo savo šeimininko jis nepasitraukia toliau kaip per kelis žingsnius.

 

- Žinau, – tyliai pratarė Ausma. – Vėliavos vadas man pasakojo, kad ir tada, kai Alminas nukrito, mirtinai sužeistas į krūtinę, Širmis lyg įkaltas liko stovėti šalia. Laukė, kol kovų draugas atsikels nuo kruvino sniego ir vėl sės į balną.

 

- Neaitrink nei sau, nei man širdies, Ausma, – paprašė Narimantas. – Geriau papasakok, kas čia, prie šio klevo, įvyko?

 

- Man regis, ir pats kuo puikiausiai žinai, kas čia kadaise įvyko. Juk kai išaugai iš piemens amžiaus, Alminas tau viską išpasakodavo.

 

- Tai šitoje vietoje Alminas tau atvėrė širdį?

 

- Čia.

 

- Ir vis dėlto keista. Netrukus ir jūsų sūnelis kokiai nors mergelei po šiuo medžiu prašneks apie meilę. Klevas bus toks pat, kaip kadaise – tiesus, galingas, o mes pasensim, susikūprinsim ir joks pavasaris mums nepadės išskleisti jaunų žalių lapelių.

 

- Aš jau dabar jaučiuosi tikra senė.

 

- Na ką tu, Ausma! Jeigu įdėmiau pasižiūrėtum į veidrodį, pamatytum, kad tebesi graži.

 

- Gražiai šneki, Narimantai. Bet tokios šnekos jau nebeišjudina mano kraujo. Net jeigu taip ir būtų, kam tas mano grožis reikalingas? Geriau patylėkim, pasiklausykim, kaip lakštingala suokia.

 

Ir iš tikro, nors buvo dar ne vakaras, iš paupio krūmų liejosi lakštingalos trėlė. Tačiau greit nutilo, tarytum paukštelis susigėdo dėl klaidingos melodijos. Ausma susimąsčiusi tebežiūrėjo ton pusėn, tarytum kažko laukdama.

 

- Žinai, Narimantai, man sykiais atrodo, kad nemarioji Almino siela kalbina mane paukščio balsu. Prieš kelias dienas genys savo stuksenimu, rodės, stengėsi perduoti kažkokią svarbią žinia. Jis stukseno pušyne, visai netoli tos vietos, kur iš laužo liepsnų į dangų pakilo Almino siela. Bet kiek besidairiau, genio nepavyko pamatyti. Gaila, kad viešpats man nesuteikė galios tokias žinias suprasti.

 

- Dėkoju galingiesiems dievams, kad jie nuėmė didįjį sielvarto akmenį nuo tavo širdies ir tu pagaliau vėl ėmei kalbėti. Buvau net išsigandęs, kad Alminui mirus tapai nebyle.

Ausma žvelgė kažkur į begalines tolumas.

 

- Kai iškilmių drabužiais apvilktas Alminas gulėjo ant aukštos rąstų rietuvės ir liepsnos liežuviai spragsėdami ėmė kilti aukštyn, man nebuvo baugu, nes jo veidas atrodė ramus ir kilnus. Mano širdis troško tik vieno – atsigulti greta jo ir, liepsnose susijungus amžiams, drauge pakilti į dangų.

 

Netikėtas Ausmos atsivėrimas, nuoširdus, ilgai slėptas širdies kamputy, sujaudino Narimantą. Bet tuo pat metu kažkokia raganaitė pašnibždėjo į ausį: „Tu, Ausma, būtum pakilusi į savo krikščionišką dangų, o jis – į Dausas. Tad su savo mylimuoju ne susijungtum, o amžinai išsiskirtum.“

 

Kurį laiką abu tylėjo.

 

- Aš ne kasdien prisimenu Alminą, – prisipažino Narimantas. – Užtat medžiodamas vis pagalvoju: su kokiu pasigėrėjimu jis dabar žiūrėtų į tą puikų plačiaragį briedį, gudriai prasmukusį pro varovus ir išdidžiai prabėgantį nepasiekiamoje tolumoje. Nors jam labiau rūpėjo ne miškų gražuolį sumedžioti ir puikius jo ragus pasikabinti ant iškilmių menės sienos, o pravarinėti užsistovėjusį kraują ir džiugiai suvirpinti širdį. Alminą kaskart prisimenu, kai irstausi ežere, ypač kai sklaidosi rūkas, kai virš galvos praskrenda gulbių pulkelis ar anksti ryte raudonas saulės kraštelis ima kilti virš tolimo miško. Brolis nesyk yra man yra kartojęs: „Tu tik pažiūrėk, Narimantai, koks grožis!“

 

- O valtelę iš pušies tošies yra tau kada išdrožęs?

 

- Ir ne kartą. Net aitvarą sumeistravęs. Koks tai buvo stebuklas visiems pilėnų vaikams! Jie dėl to aitvaro net mane labiau gerbti ėmė.

 

- O, žinai, man nepatiko, kad jis buvo toks vaikiškas, – prisipažino Ausma. – Jeigu jūsų tėvas nebūtų žuvęs ir Alminui nebūtų reikėję perimti kunigaikščio pareigų, gal jis ir toliau vaikams būtų drožęs laivelius ar švilpynes, meistravęs aitvarus? Ir Žemaitijos reikalai nebūtų rūpėję...

 

Ir vėl abu nutilo.

 

- Man nereikia Almino prisiminti, nes jis visada greta manęs, – galų gale vėl prabilo Ausma, nugara atsiremdama į klevą. – Ką bedaryčiau, su  juo tariuosi. Nors tos mano mintys kartais tokios bobiškos... Kaip būtų nuostabu, jeigu visas jo glamones, kurių kratydavausi jį bausdama ar pavargusi, dabar galėčiau atsiimti. Šypsokis, šypsokis... Aš jam vis priekaištaudavau ir priekaištaudavau. O jis tylėdavo. Kokia aš buvau kvaila! Žinojau, kad Viešpats man padovanojo nuostabų vyrą, bet tikėjau, kad amžinai bus su manimi, todėl sykiais galima ir balsą pakelti. Anytai turėjo būti labai nesmagu, kad jos sūnus, Knituvos žemės valdovas, visada nusileidžia svetimtautei marčiai. Kai Almino nebeliko, supratau, kad nors jis man ir neprieštaraudavo, atsižvelgdavo tik į tuos mano patarimus, kurie jam atrodydavo išmintingi. Tiesą sakant... Mintis apie aisčių brolybę, apie būtinybę visiems eiti išvien gimė ne mano, o Ramekos galvoje.

 

- Žinau, – šyptelėjo Narimantas. – Tasai išmintingas latgalis įtikino tave, o tu – Alminą.

 

- O aš maniau, kad niekas apie tai nežinojo...

 

- Beveik niekas ir nežinojo. O, svarbiausia, niekam net į galvą neatėjo, kad Alminas nė už ką nebūtų prisiėmęs visų žemaičių žemių jungtinės kariuomenės vado pareigų, jeigu ne tu.  Kai jis abejodavo, tu įtikinėdavai: „Tu gali, tau pagal jėgas. Tai šventa našta.“ Argi ne taip?

 

- Bet iš kur tu apie tai žinai?!

 

- Juk turėjo mano brolis kažkam išsipasakoti... Ir dar tu būgštavai, kad jeigu vyriausiojo karvedžio valdžia atiteks Treniotai, jis gali ją panaudoti piktam.

 

- Ne aš – Rameka būkštavo. Juk jis žmones matydavo kiaurai. Tačiau Vilniaus pilyje Treniotos balsas visiems, taip pat ir karaliui, daugiau reiškė negu Almino. Aš taip ir nesupratau, kodėl.

 

- O ko čia nesuprasti? Alminui didelė valdžia niekada nerūpėjo ir intrigų jis niekada nerezgė. Valdovo rūmų gudrybės, bet koks veidmainiavimas jam buvo svetimas. O be tų visų dalykų joks politikas aukštai neiškils.

 

- Sykiais galvoju: negi Alminui, žvelgiančiam iš aukštybių, jau nebesvarbu, kas dedasi jo gimtinėje? O jeigu išvis nebeliktų Žemaitijos nei Lietuvos, jei atsidurtume, kaip mano broliai latgaliai, po teutonų padu, savo kalbą užmiršę? Gal ir tai jam neberūpi?

 

- Ką čia kalbi, Ausma?! Jam tai buvo ir tebėra svarbu. Negi manai, kad mūsų siela prastesnė už kūną?

 

Ausma žiūrėjo į Narimantą, sėdintį priešais ją ant žolės. Atrodė, lyg norėtų jam atskleisti kažkokią paslaptį. Galų gale pasiryžo.

 

- Kam kitam galiu apie tai papasakoti, jeigu ne tau... Tai štai! Jau kelinta diena jaučiuosi sutrikusi. Tu žinai, kad esu tikra krikščionė, o ne kokia apsimetėlė, kokių nemažai Mindaugo dvare. Todėl visada baiminausi dėl Almino, pagonies, išganymo, nors jam šito ir nesakiau. O kai mirė, puoliau į neviltį – juk kai ir mano siela pagalisu pakils į dangų, mudu nesusitiksim. Pagonio siela juk negalės patekti į krikščionių Viešpaties karalystę. Ir štai prieš kelias dienas, vakarėjant, sėdėjau mūsų su Alminu menėje prie lango ir galvojau: „Kur esi, Alminai? Ar pakilai į savo pagoniškas Dausas? Ar gali iš ten mane matyti, ar žinai, kad be tavęs gyvenimas man nebemielas? Jeigu tik žinočiau, kad po mano mirties vėl susitiksim, pakelčiau prieš save ranką. Nors už tai kiekvieno krikščionio laukia Viešpaties rūstybė. Tik jūs, pagonys, šventai tikite, kad jūsų dievai tikrai nenubaus, jei priešams imant viršų, norėdami išvengti teutonų belaisvės, pasirinksite mirtį, laisva valia krisdami ant savo kalavijo smaigalio. Dievas Kovas baustų tik tada, jeigu gyvi pasiduotumėte į nelaisvę... Ką man daryti, brangiausias vyre, kokią rasti išeitį?“ Staiga mano žvilgsnį prikaustė keistas debesis. Jis atrodė tarsi švytintis kamuolys, be to, ėmė sparčiai artėti. Žiūrėjau į jį lyg užburta ir pasidarė taip gera, širdies skausmas išnyko. Tyliai pasiteiravau:

 

- Alminai, tai tu?

 

- Kamuolys priartėjo prie pat menės lango ir kelias akimirkas švytėjo šalia manęs. Paskiau ėmė tirpti, kol visai išnyko. Mano galvoje tarsi nebeliko minčių, o širdis prisipildė kažko šilto ir šviesaus. Net nežinau, kiek laiko šitai truko. Kai atsitokėjau ir tasai jausmas ėmė mane apleisti, suabejojau, ar iš tikro girdėjau tylų Almino: „Tai aš...“, ar man tik pasivaideno.

 

- O gal tiesiog buvai užsnūdusi? – atsargiai pasiteiravo Narimantas.

 

Ausma priekaištingai pažiūrėjo į svainį:

 

- Ar aš jau visai nukaršusi atrodau? Negi manai, kad tau sapnus pasakočiau? O gal vis dėlto su Alminu aš galėsiu susitikti? – viltingai pridūrė.– Juk ne tik krikščionių sielos nemirtingos. Dabar jau tvirtai tuo tikiu.

 

„O iki tol galvojai, kad pagoniui mirus telieka pelenų sauja“, – mintyse įgėlė Narimantas, tačiau nutylėjo.