2024 m. gruodžio 26 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Kūrybos artelė

*print*

Archyvas :: Šaipoko pastebėjimai: Zapadlo

2010-02-11
 
LŽS narys, dailininkas karikatūristas Vladimiras Beresniovas taip įamžino bičiulį, rašytoją satyriką Jurgį Gimberį, savo kūrybą spausdinantį savaitraštyje “Nemunas”

LŽS narys, dailininkas karikatūristas Vladimiras Beresniovas taip įamžino bičiulį, rašytoją satyriką Jurgį Gimberį, savo kūrybą spausdinantį savaitraštyje “Nemunas”

Jurgis Gimberis

 

Vaikystėje dėžutės kiekviename žingsnyje nesimėtė. Plastmasinių išvis nebuvo, medinės tarnaudavo pagal paskirtį amžinai kaip baldai, o skardinės buvo atsitiktinės, retos ir branginamos. Tačiau gyvenimas privertė vieną paaukoti. Neatsimenu, nuo ko ji buvo, nuo kažkokių vokiškų miltelių. Sumaunama, kaip tūba brėžiniams, tik mažytė. Maždaug kaip purškiamas dezodorantas. Gerokai parūdijusi, bet dar sandari. Seniai tai buvo, tuoj po Antrojo pasaulinio karo...

 

Ieva tą reiškinį vadina „zapadlo“. Egidijus Zaikauskas savo žodyne jį taip apibūdina: „Niekšybė, kiaulystė.“ Ievos interpretacijoje tai ne tik niekšybė-kiaulystė, bet ir nenumaldomas potraukis tą niekšybę-kiaulystę daryti. „Zapadlo“ – ir veiksmas, ir veikėjas...

 

Iš Servitutų į Šaldytuvų gatvę galima buvo nusileisti mediniais laiptais. Arba pakilti – iš Šaldytuvų į Servitutų, o nuo ten mano Barakai ranka pasiekiami. Tie laiptai vadinosi „laiptukais“. Prie jų po karo plėšikas mano tėvui peršovė abi rankas, nes šis nenorėjo jam atiduoti laikrodžio. Energingai priešinosi. Nuo tada tėvas negalėjo man pagriežti „Internacionalo“ smuiku – nesilankstė kairės plaštakos pirštai. Kerinti melodija, smuiką teko parduoti.

 

Žodžiu, išėjau iš Barakų, ta dėžute nešinas, prie tų „laiptukų“. Dėžutė buvo gražiai supakuota į popierių ir perrišta virvele. Prikimšta kažkokio mėšlo. „Pamečiau“ ją vienoje iš „laiptukų“ aikštelių.

 

Kai atėjau po kurio laiko patikrinti, kaip veikia, viskas buvo išdraskyta, išdrabstyta, atrodė apgailėtinai, ir jokios euforijos nepajutau. Sunku apsakyti efektą: nusivylimas, gėda, apgailestavimas, noras atsukti Istorijos ratą atgal, lyg būtum apsidergęs viešoje vietoje ir labai smirdėtum. Nesmagu prieš nepažįstamą žmogų – ne, ne tas žodis – kaltas kaip šuo. Kaip jis jautėsi...

 

Po daugelio metų troleibuse man ištraukė iš kišenės piniginę. Naują, odinę. Negana to, kad ten buvo šiek tiek pinigų, tai dar ir pora alkoholinių gėrimų talonų. Tuo metu svaigiųjų gėrimų laisvai nepardavinėjo (tik pas bobulę) ir įmonėse dalydavo talonus, neatsimenu, po kiek litrų ant galvos ir kuriam laikui. Ar vaikams, kareiviams bei pensininkams taip pat skirdavo – irgi neatsimenu. Bet savųjų netekau. Štai tada aš pajutau, manau, tą patį, ką tas žmogus, radęs mano dėžutę – didžiąją pasaulio neteisybę. Kai žiūri ir negali patikėti – piniginės su talonais nėr, o dėžutėj mėšlas. Toks šūdinas stebuklas...

 

Dabar tokių „dėžučių“ galima pamėtyti internete, vadinamuosiuose „komentaruose“. Kadangi aš patyriau ir viena, ir kita, turbūt esu „dėžučių“ ekspertas – mano galva, „dėžučių“ mėtymas yra kretinizmas. Bet jeigu žmogui išpuolė sunki vaikystė, jeigu jį mušė tėvas arba muša žmona, arba jis žmoną, arba jis ir yra žmona, arba jie prasilošė tarakonų lenktynėse, arba ir taip toliau, ir taip toliau – toks žmogus turi teisę būti zapadlo. Pasirašau – Jurgis Gimberis.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2010-02-11 13:12
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media