2020 m. liepos 9 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Šiauliuose – dokumentinės apybraižos „Dingusi karta“ premjera

2009-12-08
 
Nežinomo autoriuas nuotraukoje: filmo kūrėjai (centre) Aušra Vaitkevičienė ir Nerijus Gulbinas

Nežinomo autoriuas nuotraukoje: filmo kūrėjai (centre) Aušra Vaitkevičienė ir Nerijus Gulbinas

Lapkričio 28 d. Ch. Frenkelio vilos kinoteatre "Kapitolijus" (Vilniaus g.74, Šiauliai) pristatyta dokumentinė apybraiža "Dingusi karta". Šio filmo kūrimą finansavo Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, paraišką jai pateikė LŽS Šiaulių skyrius. Projekto autorė – šiaulietė Aušra Vaitkevičienė, filmo bendraautorius – LŽS televizijos operatorių klubo narys Nerijus Gulbinas.

 

„Dingusi karta“ – tai pasakojimas apie tremtinio Mykolo Karpavičiaus gyvenimą. Ištremtas vos dvidešimties, medicinos instituto studentas, bet taip ir nepradėjęs studijų, Mykolas svetimoje šalyje buvo priverstas gyventi 22 metus, tačiau meilės Lietuvai neprarado. „Neieškojome istorinių kaltininkų, bet pabandėme per vieno žmogaus gyvenimo istoriją perteikti tą laikmetį: kaip gyveno ištremtoji karta, kaip puoselėjo lietuviškas tradicijas, papročius, lietuviškas šventes, kuo palaikė savo dvasią, kaip ugdė ir kokias vertybes skiepijo toli nuo Lietuvos gimusiems vaikams“,– pasakoja filmo autorė. Filme skaitomi herojaus laiškai iš tremties į tėviškę, pilni meilės Tėvynei, gėrio artimui, šviesos, begalinio ilgesio Lietuvai, o tą ilgesį perteikti padeda ir paties Mykolo skaitoma poema „Tremtinio laiškas“, kurią sukūrė jo tremties draugas Bronius Kiela. Filme taip pat skamba iri jį supusių artimųjų: dukrų, įdukros, žmonos (irgi politinė kalinė tremtinė) prisiminimai.

 

Aušra Vaitkevičienė filmui rinkti medžiagos su bendraminčiais vyko į Intą, tolimąją šiaurę. Nuvyko ne tik į tremtinių gyvenimo vietą. Nukeliavo į praeitį – prieš 50 metų. Kelionės metu M. Kasperavičiaus duktė Laimutė Stankevičienė rašė dienoraštį. Keletas epizodų iš jo:

 

Rugsėjo 9-oji. Inta

 

5 valandos ryto, stotis. Ant stoties sienų nėra pavadinimo, bet visi įsitikinę, kad tai - Inta. Nusiperkame atgalinius bilietus, sėdame į seną kledarą "žiguliuką" ir važiuojame 12 kilometrų į miestą. Kelias nelygus, duobėtas, gilios balos, tad šokinėjame salone iki pat lubų.

 

Peizažas - kaip Tarkovskio zonoje. Būtų filmavęs čia, nereikėtų dekoracijų. Įvažiavus į miestą pasitinka Kirovo skulptūra su aukštyn pakelta ranka. Miestas baisus. Toks vaizdas, kad niekas nieko nedarė 50 metų.

 

Atvažiuojame į savo viešbutį "Severianka". Iš užsieniečių už varganą kambarį be dušo ir tualeto prašo 3 kartus daugiau nei iš vietos gyventojo. Priėmėja pataria kreiptis į DOSAAF bendrabutį. Čia mus įleidžia į padorų dviejų kambarių butuką su virtuve. Suremontuota, bet kažkaip senamadiška.

 

Einam į meriją, susitinkam su pareigūnais. Visur prirašinėta išminties "perlų", pavyzdžiui, "Šiukšlių dėžė - ne dėl grožio". Parduotuvėse, bankuose - visur pamokymai, draudimai, nurodymai daryt taip, o ne kitaip. Rodos, žmonės laikomi kvailiais, kuriuos reikia nuolat auklėti.

 

Laukiam autobuso, kuris turi mus nuvežti į mano buvusią mokyklą. Stotelė tokia pat, kaip prieš 40 metų. Taksi vykstam į gatvę, kurioje buvo namas, kur gyvenau. Parduotuvė - vienintelis čia likęs pastatas. Čia gyvenusių lietuvių namų nėra nė žymės.

 

Mokykla apaugusi žolėmis, apgriuvusi, aptriušusi. Mokyklos direktorė sako, kad Intoje yra gyva viena lietuvaitė, kuri lietuviškai nebekalba. Ieškau pirmosios mokytojos, bet ji išvykusi, mokykloje dirba jos sūnus. Susitariam susitikt kitą dieną.

 

Kapinėse, kur palaidota daug lietuvių, generolo Juodiškio sūnus pastatė Rūpintojėlį. Kapinės apaugusio žole iki juosmens.

 

Pavalgome kavinėje "Barakuda", vykstam tartis dėl filmavimo šachtoje. Derėtis dėl filmavimo eina Aušra, mes, laukdami koridoriuje, užmiegam ant minkštasuolio. Aušra išbando visus savo kerus, įteikia butelį "Trejų devynerių", bet tai nepadeda. Liepė kreiptis į migracijos tarnybą ir gaut leidimą filmuot.

 

Randam barą "Amsterdam", kurio pavadinimas, panašu, asocijuojasi su raudonųjų žibintų kvartalu, nes baras įrengtas kaip buduaras. Maistas ne šildomas mikrobangėse, bet gaminamas, maloniai aptarnauja. Vakare grįžtame ir - į lovas...

 

Rugsėjo 11-oji. Teroristų diena

 

Muziejuje susitinkame su žinomu kraštotyrininku, besidominčiu tremtinių ir kalinių reikalais. Nerijus ir Justas tyliai filmuoja, o mes kalbamės apie Intos lagerius, žmones, kapus. Staiga įbėga dvi moterys, šaukdamos, kad atidarinėjam eksponatus .... Aiškinamės, kad nieko panašaus nedarom, bet jos vis tiek pyksta. Aušra sumoka už filmavimus ir išvykstame filmuot kapinių.

 

Parduotuvėje kiaulienos kilogramas kainuoja 16 litų. Bendrabutyje įjungtas šildymas, bet karšto vandens nėra. Geriam arbatą, o į kambarį įvirsta komendantė su ūkio reikalų tvarkytoja. Pasirodo, vos atvykę turėjom užsiregistruot Migracijos tarnyboje ir mūsų jau ieško. Mes buvom užsiregistravę Syktyvkare ir manėm, kad ši registracija galioja visoje Rusijoje. Pasirodo, reikia registruotis kiekvienoje vietoje, kur būni ilgiau nei 3 dienas.

 

Pažadam tai padaryti popiet, nes turim pietauti su mero žmona, kuri yra lietuvė ir turi savo restoraną "Cepelinas". Restorano išorė ir vidus baisūs, bet kentėt galima. Cepelinų negauname, nes jų reiktų laukti valandą, be to, mūsų laukia Migracijos tarnyboje, kuri dirba tik 2 valandas.

 

Migracijos tarnyboje milicijos uniforma vilkintis žmogus jaučiasi labai svarbus ir klausinėja, kas tokie ir kodėl filmuojame. Sakome, kad esame turistai, mums įdomu, o aš čia gimiau. Milicininkas nueina atsišviesti pasų ir grįžta ne toks griežtas. Sako, kad tos moterys, kurios mus priėmė, turėjo mus užregistruoti seniau ir dabar joms gresia 32 tūkstančių litų bauda.

 

Aušra vyksta į vietos televiziją pasirinkti visokios medžiagos, o aš - susitikti su buvusios mokytojos sūnumi Vadimu picerijoje "Čipolinas", kuri įsikūrusi buvusiame vaikų darželyje. Vadimui 40 metų, jo metus žinau tiksliai, nes jis gimė 1969 metais - tada mes grįžome į Lietuvą.

 

Bendraujame kavinėje, susitinkame ir pas mus, papjaustome lašinių, įpilame degtinės. Žodžiu, balius. Vadimo gražus operinis balsas... Jam išėjus einame vakarieniaut. Prieš tai Aušra sužino, kad filmuoti šachtoje mums neleista - strateginis objektas, diversijų baimė. Ko norėti - juk rugsėjo 11-oji...

 

Projekto autoriai yra labai dėkingi Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijai už finansinę bei moralinę paramą projekto įgyvendinimui.

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2009-12-08 15:22
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media