2022 m. gruodžio 3 d., Šeštadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Mažutis žodžių requiem Aldonai

2013-01-26
 
S. Paškevičiaus nuotr.

S. Paškevičiaus nuotr.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė

 

Prie savo darbo stalo šių metų sausio 23 dieną mirė mūsų kolegė Aldona Svirbutavičiūtė. Tai baugiai graži ir prasminga mirtis, - kaip kario, krintančio mūšio lauke, kovojančio už savo tėvynę. Kaip muzikanto ar aktoriaus scenoje, atliekančio mylimą kūrinį, kurį stebi pilnutėlė žiūrovų salė. Kaip kunigo, kuris prie altoriaus aukoja Mišias, nenujausdamas, kad jas skiria ne tik gyviesiems ir mirusiems, bet ir pačiam sau...

 

Aldona Svirbutavičiūtė buvo viena iš tų, šiais laikais gal ir nedaugelio, kurie laikomi dorais žurnalistais, nepasiduodančiais užsakomųjų tekstų vilionėms. Tai buvo publicistė par excellence. Ji rašė aiškiai, paprastai ir motyvuotai, kad jos straipsnius ne tik suprastų, bet ir širdimi pajustų nemokyti kaimo žmonės ir mokyti miestų inteligentai. Kad politikai, atsisėdę į valdžios kėdes, susigėstų (jei dar turi gėdos jausmo likučius) dėl savo ir savo pirmtakų padarytų ir daromų nedorų sandorių, užmigdant sąžinės priekaištus vardan savo ir savo vaikų (bet ne savo tautos ir ne savo valstybės) gerovės... Jos straipsniai, jos knygos liudijo jaunystėje sau duotą priesaką: padėti biurokratinės valdininkijos skriaudžiamam žmogui, apginti jo interesus ir garbę. Savo autobiografijoje ji rašė: „Vis dar tebetikiu spausdinto žodžio jėga". Tas tikėjimas palaikė ir anais, tarybiniais, laikais, kai jaunystėje dirbo rajonų laikraščiuose (Jonavoje, Jurbarke, Kauno rajone) korespondente, vėliau „Komjaunimo tiesoje‘/"Lietuvos ryte"(1986-1992 m.), „Tiesos" ir „Dienos" specialiąja korespondente, dienraščio „Lietuvos žinios" korespondente ir savo paskutinėje darbovietėje nuo 2007 metų -„Ūkininko patarėjo" redakcijoje. Tas tikėjimas padėjo aktyviai įsilieti į Atgimimo Lietuvos veiklą. „1988-aisiais, pasitelkę jaunus drąsius istorikus gaivinome istorinę atmintį. Mūsų puslapiuose atgimė Trispalvė, Tautinis himnas, Vytis. Šios publikacijos sugulė knygelėn „Iš kur atėjome". Tais metais ji tapo mokykliniu vadovėliu", - prisipažino Aldona savo autobiografijoje.

 

Sielvartaudama dėl tokios staigios netekties, „Ūkininko patarėjo" vyr. redaktoriaus pavaduotoja Teklė Mačiulienė Kauno žurnalistų svetainėje su širdgėla rašo: Negali būti, juk tik prieš savaitę Aldoną sveikinome su gražiu 60-uoju jubiliejumi. Džiaugdamasi sakė, jog per greitai tas jubiliejus atėjo, jog dar tiek darbų nepadaryta, dar laukia neužbaigta knyga apie kaimo žmones... Ir prisimena: „...O juk dar praėjusį penktadienį Raudondvario pilyje, respublikinėje žurnalistų šventėje, kur buvo apdovanojami „Agromedijos 2012" konkurso laureatai, mūsų, „Ūkininko patarėjo", korespondentė Aldona Svirbutavičiūtė skendo gėlėse. Ji tapo geriausia iš geriausių... Už indėlį į Lietuvos žemės ūkio žurnalistiką jai buvo įteiktas pagrindinis prizas „Agromedijos žvaigždė" - ji pelnė pirmąją vietą ir piniginę premiją už rašinius apie kaimo žmones ir jų problemas.

 

Netekome gabios publicistės, analitikės, geranoriško žmogaus, dar galėjusio padaryti tikrai daug gero kraštui, kiekvienam šalia esančiajam...Netekome principingos žurnalistės. Ir neužmiršime jog už straipsnių rinkinį „Korupcijos gniaužtuose. Neišgalvotas skriaudų metraštis" ji įvertinta Vinco Kudirkos premija. Aldona mylėjo, gerbė savo skaitytojus, gebėjo jiems padėti surasti tiesą, apginti nuo pikto..." -atsisveikina su plunksnos sese savo ir viso redakcijos kolektyvo vardu viena darbščiausių ir bene ilgiausiai redaktoriaujanti mūsų kolegė Teklė. Ji dar mums visiems primena, kad Aldona Svirbutavičiūtė buvo daugelio kūrybinių konkursų nugalėtoja, apdovanota medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai".

 

O aš mąstau, kaip asmeniškai žmonės išeina iš gyvenimo. Vieni kovodami su sunkia liga, patirdami daug skausmo ir net kančių, kurių dalis tenka ir jų artimiesiems. Kiti, kaip mūsų kolegė Aldona, staiga, sukniubdami savo darbo vietoje. Ir manau, kad jie laimingiausi, nes taip išklausomas maldų knygose įrašytas prašymas suteikti laimingą mirtį. Niekada nesužinosime, ką Aldona galvojo, padėjusi tašką po paskutiniu sakiniu ir išsiuntusi savo rašinį į redakciją. Ji pakilo nuo rašomojo stalo galbūt šypsodamasi, kad parašė taip, kaip norėjo, kad atliko dar vieną gerą darbą žmogaus, tiesos ir gyvenimo gėrio vardan. O gal mąstė, kad gyvenimas sutrumpėjo dar viena minute, nes rašymas - doras, tiesus ir teisus - yra sunkus darbas. O gal tiesiog džiaugėsi, kad dabar išgers tradicinį puodelį kavos. Ir bus padėtas taškas dar vienoje žmogiškoje istorijoje, kurioje telpa tiek daug ir tiek mažai...

 

„Sudie, plunksnos sese. Padarei daug... Prisiminsime, ilgėsimės Tavęs ir veltui lauksime Tavo rašinių..." - skaudūs yra kolegės Teklės žodžiai, skirti Tau, miela Aldona. Mes juk visada įvertinam savuosius tik paskui, tik tada, kai jau netenkam amžinai - artimiausių ir tolimesnių, draugų ir giminaičių, tautiečių ir šiaip šalia esančiųjų, o kai kada ir pačios tautos ar valstybės.  Bet galbūt tokiais momentais labiausiai pajuntam istorijos tvinksnius mumyse.

Paskutinį kartą atnaujinta: 2013-01-26 18:35
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media