Archyvas :: A.Guščius: Kokio žmogaus nemėgo Kristus?
A.Guščiaus teigimu, antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų
Lygiai prieš metus visuomenei buvo pristatyta trečioji žinomo žurnalisto, LŽS nario Kazimiero Šiaulio knyga "Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų". Ją sudaro 2004-2008 m. parašyti politinės ir kultūrologinės tematikos straipsniai. LZS.lt pamėgino dar kartą žvilgtelėti į kolegos kūrybą. Šįkart – kritikų akimis.
Anot Skirmanto Valiulio, žurnalistas Kazimieras Šiaulys šioje knygoje “dažnai mini žodžius „tiesa“ ir „sąžinė“. Keistas Lietuvos politikos dėsningumas: jis irgi yra iš estrados žinovų ir organizatorių, turėjęs televizijoje populiarią laidą „Estrados orbitoje“, o dabar kandidavęs į Seimą. Politikoje ir publicistikoje jis mėgsta tiesų, kartais net tiesmukišką žodį. Štai pastaba dėl kompozitorių pavardžių ant troleibusų: „Lietuviškąjį cunamį kelia ne kurio nors kompozitoriaus ar dailininko pavardės nežinojimas, o plintantis jungtinis valstybės įstaigų pareigūnų ir verslo atstovų raganosizmas (pagal E. Ionesco pjesę „Raganosiai“ – S. V.). Vilniuje jo žingsniai bauginantys, bet piliečiai savo budrumą taip pat stiprina.“
Alfredas Guščius savo recenzijoje, kuri buvo publikuota “Lietuvos aide”, savaitraštyje "Literatūra ir menas", į Kazimiero Šiaulio knygą žvelgia dar atidžiau.
“Dažnai autoriai, parašę ar straipsnį, ar knygą, ilgai suka galvą, ieškodami tinkamo pavadinimo. Pavykusioje antraštėje atsispindi pagrindinė teksto idėja, mintis. Antraštė – raktas, leidžiantis atsirakinti veikalo spyną ir įeiti į jo vidų. Pasitaiko ilgai knebinėtis su raktu ar nevykusia spyna.
Muzikologo, publicisto, aktyvaus piliečio ir politiko Kazimiero Šiaulio naujoji publicistikos knyga pavadinta tiesiai šviesiai, be užuolankų: „Tauta tarp kosmopolitų ir barbarų“ (Išleista „Petro ofseto“ leidyklos, 2008 metai). Nuo pavadinimo „įpareigojimo“ nenukrypta į kitas tematines lankas. O vienas iš 29 straipsnių pakartoja knygos pavadinimą. Tai – programinis autoriaus straipsnis. Jo preambulę verta pacituoti: „Pagrindinės mūsų pilietinę visuomenę ir tautinę sąmonę veikiančios grėsmės yra globalizacijos lydimas kosmopolitizmas - iš vienos pusės ir vietinė pragmatinė barbarybė – iš kitos. Žmonių susvetimėjimą ir politinį abejingumą galima įveikti tik per kultūrą ir tautinį ugdymą“.
Šia tema prirašyta ir prikalbėta daug. Daug balsų nebesigirdi, jie nuskęsta unisono gaudesyje. K. Šiaulio balsas nepaskęsta toje gausoje, nes yra ryškiai artikuliuotas, turi tvirtą, metaforiškai tariant, diafragminę atramą, o atvirai sakant, turi tvirtą pasaulėžiūrinį stuburą: K. Šiaulys drąsiai gina tautiškumą, šeimą, dvasines vertybes. Jis remiasi Vinco Kudirkos, Vydūno, Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų mūsų šviesuolių-patriotų mintimis, teiginiais, nebijo atrodyti senamadiškas...“Esame tarsi žirnių lauke. Reikia pradėti nuo pradžios. Mūsų nebesieja su protėviais...“ – K. Šiaulys cituoja šitaip kažkada kalbėjusį Atviros Lietuvos fondo valdybos narį, kultūrologą A. Sverdiolą ir išplėtotame argumentacijos lauke įrodinėja, kas gi tie „niekadėjai“, trukdantys mums bendrauti su protėviais, sekinantys tautinę bei istorinę atmintį, kas gi privertė akademiką Zigmą Zinkevičių atsistatydinti iš Švietimo ir mokslo ministro pareigų, ir kodėl gi tarp Atviros Lietuvos fondo išleistų knygų sunku surasti bent vieną, ugdančią tautinį orumą, patriotizmą?
Gražūs, skambūs žodžiai – „laisva“, „nepriklausoma“, „demokratinė“ Lietuva. Jie mus skatino veržtis iš komunistinės santvarkos, eiti į Baltijos kelią, stoti į Sausio 13-osios barikadas. Bet, pasirodo, kova už laisvę, nepriklausomybę, demokratiją, teisingumą nesibaigė su tarybų valdžios, su Lenino paminklų nuvertimu. K. Šiaulys kaip pirštu beda į silpnąsias, į pavojingąsias mūsų naujojo gyvenimo Nepriklausomybėje vietas. „Lietuvos valstybę, sakoma Konstitucijoje, kuria Tauta. Tačiau ne mažiau svarbu pabrėžti, kad atkurta ir ne kartą apginta valstybė privalo demokratinę tautos egzistenciją ir jos gyvybingumą nuolat palaikyti, o ne alinti. Žmogus save tarp kitų nori matyti ne kaip zoologinį vienetą ar belytį visuomenės narį (šiandien esu Lietuvoje, rytoj Amerikoje), o kaip kuriančios ir turinčios tikslą savos istorinės tautos ir istorinės valstybės pilietį. Negalima leisti politikams ir valdininkams, kovojantiems tarpusavyje dėl turto bei įtakos sferų, politiką – valstybės kūrimo ir valdymo meną – paversti gudravimo ir klastingumo pinklėmis, o nusivylusius tautiečius išvaikyti po svetimas šalis“.
K. Šiaulio publicistika svari, autentiška, gausiai dokumentuota, datuota, chronologizuota. Skaitant ją, dar kartą imi prisiminti ne vieną įvykį, faktą, kazusą, svarstyti ne vieną fenomeną, santykį, tarkim, kad ir minėtą patriotizmo – kosmopolitizmo, ar politiškumo – demokratiškumo, ar tradiciškumo- urbanizmo, ar privatizavimo – nacionalizavimo, ar dvasiškumo - praktiškumo. Knyga nedidelė, bet veiksminga, prabylanti į skaitytoją temperamentingu žodžiu, aukšta literatūrine kultūra, laiko išbandymus atlaikiusių vertybių ginamuoju patosu, taikliomis išvadomis, kartais, atrodytų, gal net per karštomis... „Valdžia neturi tikslo veikti visų piliečių labui, nes nėra žmogaus etinio vertinimo ir pagarbos gyvybei. Duoti priesaiką, pasirodo, dar nepakanka. Manyčiau, kad šiandieninės Lietuvos „valstybininkams“ reikėtų pastudijuoti Sąžinės institute, kurį ir siūlyčiau įsteigti...“ Iš tiesų, jeigu turime Laisvosios rinkos institutą, tai kodėl, kaip siūlo autorius, neįsteigus Socialinės rinkos instituto? Arba dar paprastesnio dalyko, jo siūlomo – leisti/įpareigoti mokyklose prieš pamokas sugiedoti Valstybės himną, kad po to mokytojai nebūtų kaltinami politikavimu, kaip tai atsitiko K. Šiaulio aprašytame įvykyje Rokiškio rajone 2006 metais?
O kiek to politikavimo yra paties K. Šiaulio knygoje? Nedaug, jos turinį nulemia kompetentinga aprašomų įvykių, faktų analizė, autoriaus nuoširdus susirūpinimas lietuvių tautos likimu. Gerai pažįstantis televizijos, radijo specifiką, jis greit pamato šių masinio informavimo priemonių panaudojimo kryptį ir dažnai su ja nesutinka. Straipsnyje „Lietuvos televizijoje sklando „kaspervizijos“ dvasia“ K. Šiaulys, paanalizavęs 1998 metų Sausio 13 – osios dienos televizijos programų „tinklelį“, atskleidė jos vadovų abejingą, indiferentišką požiūrį į tuos dalykus bei vertybes, kurios dar daugeliui Lietuvos žmonių brangios.
Pilietiškas, ginantis K. Šiaulio požiūris ir į Vilniaus senamiestį, ir į mūsų istoriją, paveldą, gamtą. K. Šiaulys ne vieną mūsų laikų politiko, valdininko, verslininko elgesį palygina su siautėjančiais E. Jonesko pjesės personažais – raganosiais... Taip, tendencingumo knygoje esama, kai kas regima iš siauresnių paties K. Šiaulio partinių pozicijų; tačiau - kokio žmogaus nemėgo Kristus? Drungno, t.y. tokio, kuris nei karštas, nei šaltas.
K. Šiaulys, kaip jau sakyta, karštas, tvirtas publicistas, jo ieškoma tiesa ar ginamos vertybės regimos pro jo subjektyvią pasaulėžiūros prizmę. Bet svarbiausia tai, kokios tiesos ieškomos, kokios vertybės ginamos. Su 90 procentų knygos idėjų, postulatų, išvadų sutinku. Visų pirma man patiko jos giliosios ištakos, tradicinė genezė, einanti iš lietuviškumo pradmenų, iš istorijos gelmių, iš krikščioniškųjų vertybių, kaip sako pats autorius, „per šeimą, per tautą į pasaulį“. Galima pasakyti ir taip - postmodernistiniais laikais K. Šiaulys moko mus/primena, kaip svarbu išsaugoti tradicinius orientyrus, remtis patikimais, istorijos ir laiko smūgius atlaikiusiais, autoritetais. Tokios K. Šiaulio (publicisto, muzikologo) pastangos turėtų būti suprastos, palaikomos ir įvertinamos...”
Lietuvos žurnalistų sąjungos archyve galima rasti CD su fotografijomis, kurios buvo padarytos per K.Šiaulio knygos pristatymą, vykusį 2008 m. spalio 2 d. LRT kavinėje. Ir garso įrašų, kurie publikuojami Youtube portale.