Aktualijos

Renata Babarskaitė

Rugsėjo paskutinį antradienį vienos Vilniaus progimnazijos šeštų klasių mokiniai išvažiavo į ilgai planuotą ekskursiją. Buvo prognozuojama ilga kelionė po Ukmergę. Žadėta važiuoti į Taujėnų bei Smetonos dvarus, aplankyti seną mokyklą, tačiau svarbiausias kelionės tikslas buvo „Rokiškio pieninė“. Tačiau  viskas žlugo...

Kaip ir visose gyvenimo situacijose, pirmasis įspūdis buvo nerealus. Prie mokyklos sustojo milžiniškas autobusas, be to, dviaukštis. Juk vaikams taip linksma ir įdomu važiuoti antrame aukšte. Tačiau, vos įžengę ten, pamatė, koks apgaulingas visgi tas antrasis aukštas. Kojos vos tilpo į krėslų plyšius.

Visi susigrūdę kartu su pilnomis kuprinėmis, bet visgi linksmai, atvažiavome į pieninę. Pro garsiakalbius pasigirdo balsas:

-          Išėję nelieskite ir nesulaužykite karvių!

Vaikai suglumę šnibždėjosi, ką čia pasakė gidė. Dar nesusivokę, mokiniai išėjo iš autobuso. Staiga viskas atsistojo į savo vietas. Prie pieninės stovėjo dvi plastmasinės karvės. Vaikai ėmė juoktis ir sakyti: „A-a-a... aišku!“. Pieninėje mokiniai teapėjo ratą aplink sūrelių gamybos mašiną ir... ir... ir viskas.

            Vienu žodžiu, pieninės tualete mes praleidome daugiau laiko negu stebint sūrelius. Beje, jie nebuvo labai skanūs.

/Kritinis straipsnelis sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube per vieną užsiėmimą; jo autorė- šeštos klasės moksleivė/