2024 m. kovo 28 d., Ketvirtadienis

Tyrimų fondas

Senos interneto svetainės versijos

Aktualijos

*print*

Archyvas :: Veidus palikite namuose

2016-01-27
 
Erikos Straigytės nuotrauka

Erikos Straigytės nuotrauka

Miglė Gerčaitė

 

„Žmogus su Saukos veidu“ - tai paroda, kurioje apnuoginami visi žmonės ir jų paslaptys. Žmonių kūnai yra groteskiški, iškraipyti, keisti ar net gąsdinantys. Jie atspindi tai, kas slypi šių žmonių viduje ir ką dažnai paslepia audinių klostės ir aksesuarai – melo šydas.

 

 

Nors nuo paprastų žmonių, vyrų ir moterų, lengva nutraukti drabužius, visai kas kita bandyti juos traukti nuo dvasininkų. Jau parodos pradžioje pasitinka spindintis, išsiskiriantis iš visos makabriškumo ir grotesko masės, paveikslas „Stacija“, kuriame vaizduojami šventikai, pasipuošę aukso audeklais ir brangenybėmis. Matyti tik jų veidų ir rankų kontūrai, o jų tikroji prigimtis, galbūt net baisesnė už kitų žmonių – slepiama.

 

Paveiksle „Pragaras“, kuriame visi „paprastieji“ skęsta Stikso upėje, vienas vienintelis rūbus dėvintis ir pasipuošęs žmogysta, užimdamas sau pasiskirtą vietą valtyje, iriasi tolyn nuo pragaro vidinių ratų. Jo ordinai, titulai ir brangenybės jo neapsaugo nuo „paprastųjų“ likimo, nepanaikina jo nuodėmių, bet jis, save laikantis aukštesniu už visus, neatsisako savo melo, kurį nešiojo ir kuriuo dalinosi su kitais visą savo gyvenimą.

 

„Pasipuošęs žmogus“ – štai kaip pavadintas, auksiniais titulais ir papuošalais apsikarsčiusio žmogaus portetas. Tai jo gyvenimiškos „vertybės“, tai, kas padaro jį svarbiu ir didingu. Žmogus žvelgia į paveikslą ir mato tai, ko jis siekia, ką garbina ir ko trokšta. Bet jo matomas auksas neskleidžia šviesos ir laimės. Jis skleidžia tamsą ir šaltį, jis gąsdina. Juk tai turėtų būti atsakymas į didįjį gyvenimo klausimą – atrasta jo prasmė.

 

Bet svajodamas ir trokšdamas žmogus negalvoja apie priemones, jam svarbus tik tikslas, o šis paveikslas atspindi tas priemones ir demonstruoja visą tamsos pasaulį. Jis į dienos šviesą velka smurtą, skausmą ir kančias ir pašaipiai laukia reakcijos. Ar žmogus išsidurs sau akis ir, aklai graibydamas auksą, kabins jį ant savo išdarkyto kūno, kurio žaizdas tematys tik aplinkiniai? O gal jam bus per baisu, nes tikslas vis dėlto nepateisina priemonių ir grožis išliks tikrąja vertybe?

 

Vieninteliai veikėjai, primenantys mums įprastą realybę ir turintys, mūsų supratimu, „normalius“ veidus bei kūnus – tai vaikai. Jie neprisiliečia prie aukso ir grotesko, jų kūnus dengia drabužiai, siūti iš kitos medžiagos – nekaltumo. Vaikai nepažįsta tikrojo pasaulio, nemato jo šėšėlių, jų tikslai ir svajonės kiek nerealistiški, pasiekiami lengvai ir visiems suteikiantys vien laimę, todėl vaikai patys išlieka šviesūs, nekalti, o iš Š. Saukos prizmės – realistiški.

 

Taigi „Žmogus su Saukos veidu“ – tai ypatinga paroda, kurioje šokiruojantys ir nemalonūs vaizdai atskleidžia pasaulio ir žmonių tamsumas bei priverčia susimąstyti apie save ir savo tikslus.

 

 

/Tekstas sukurtas Kūrybinės saviraiškos studijoje, vad. E.Straigytė/

 

 

Paskutinį kartą atnaujinta: 2017-04-19 15:39
 
 
2007 © “Lietuvos žurnalistų sąjunga” - žurnalistams, mediadarbuotojams ir visuomenei - įvykiai, analizė, kūryba.
Sprendimas: Fresh media