Rašau ir tobulėju

Greta Gudauskaitė

Vidury miesto, laikraščiais ir knygų antraštėmis apklijuotame name, gyvena žmonės. Bet ne šiaip sau kokie: rašytojas, poetas ir dailininkė. Ir kiekvieną rytą jie diskutuoja apie knygas, rašymą ar dažų potepius.

Poetas, kaip pats lyriškiausias žmogus visame name, kitiems užkaičia kavos, sau arbatos ir padaro sumuštinukų. O jau susėdus prie stalo, užverda kalbos. Rašytoja prakalbo, kokiu tiražu bus leidžiamos jo knygos, dailininkė tapė ore, o poetas prasitarė, kad jam kūrybos krizė. Visi liko nuščiuvę: „Kaip dėdei Erlickui kūrybos krizė?“

- Va taip va, - atsiduso vaikų ypač mėgiamas rašytojas. Ką dabar daryti? - sudejavo.

- O tu tiesiog rašyk taip, kaip piešiu aš,- pareiškė savo nuomonę dailininkė Sigutė Ach.

- Bet tai visai skirtingi dalykai! Tu nieko nesupranti...- įpyko Juozukas.

- Ramiau, - tarė Račickas. Jis bene ramiausias žmogus name. - Tu puikus žmogus, puikiai rašai. O dabar pasvarstykim.

-   Ką pasvarstykim?

-   Kodėl tave myli vaikai?

-   Nes tu įdomi asmenybė! – sušuko Sigutė.

-   Ir moki supratingai, rišliai ir linksmai rašyti,- pridūrė Vytautas.

Bet dėdės Juozo jau nebebuvo. Jis krebždenosi viršutiniame aukšte, su kompiuteriu, ir rašė padėką savo skaitytojams.

Sigutė gavo dažų, ir nuskubėjo į dirbtuves, o Račickas nubėgo ruoštis knygų mugei ir spausti rankos man.

/Tekstas- fantazija sukurtas Jaunųjų žurnalistų klube, vad. E.Straigytė/